Policininkai girdėjo dar gyvus vaikelius, bet jų netraukė

„Respublikos“ savaitės siaubūnas - savo du vaikus šulinyje pražudęs Kėdainių rajono gyventojas. Tuo pat metu linksintis, kad mylėjo savo vaikus, ir tuo pat metu linksintis, kad dėl savo klaikaus poelgio nesigaili. Dar vienas tragedijos atspalvis. Irgi žiaurus. Policijai atvykus, iš šulinio dar girdėjosi vaikiški balsai. Tačiau vaikų negelbėta, rastos kopėčios į šulinį netilpo. Jei merdėtų nuosavas vaikas, policininkas prisimintų šimtus būdų, kaip be kopėčių nusileisti į šulinį. Dėl Igorioko pavogto vieno kalašnikovo policija sutelkė vos ne tūkstantines pajėgas. O dėl dviejų merdinčių kaimo vaikiukų pagailėjo sušlapti kelnių.

Mums klaiku - jam neklaiku. Jis ir mes mylime vaikus. Tad viename teiginyje - diametralus Aurelijaus B. ir mūsų pasaulėvaizdžio skirtumas. O kitame teiginyje keistas pasaulėvaizdžio sutapimas. Žmogus lyg iš mūsų pasaulio, o kartu, kaip teigė vienas Lietuvos bankininkas filosofas, iš kito pasaulio dimensijos.

Ką daryti? Užkalti visus šulinius? Uždrausti kirvius, virtuvinius peilius, šakutes? Diržus, lazdas, akmenis paskelbti šaltaisiais ginklais? Šakutės, šulinio, peilio turėtojams organizuoti privalomus kursus? Ir tik išlaikius egzaminą išduoti šakutės ar kito smailaus daikto leidimą? Nuo tokio vietinio terorizmo beveik neįmanoma apsisaugoti. Nes siaubūnas - ne arabas bėglys, galbūt turintis ryšių su „džihadistais“. Siaubūno „džihadas“ - psichiškai suluošinti ar nužudyti savo vaikai. Nuo tokio neapsiginsi su haubica.

Prezidentė siūlo kurti naują instituciją. Tarkime, vaiko teisių apsaugos inspekciją. Vaiką šiuo metu gina, saugo tiek garbių tarnybų, bet vis vien neapsaugo nuo potencialių siaubūnų. O kaip tokius galima paveikti? Susirinkti prie kiemo tvoros ir uždainuoti „margas sakalėli, negerk“? Paimk arklą, knygą, lyrą ir eik Lietuvos keliu? O jis atsakys: „Bobos, nesikiškite. Nors geriu, bet myliu vaikus. Ir geriu tik po vieną bokalą.“ Ir vaikai, kol dar ne šulinyje ar reanimacijoje, patvirtins, kad tėvelis geras. Nes tokie vaikai net nežino, kaip turi elgtis geras tėvelis. Jei šiandien nesimušė, tai geras. Jei saldainį iš seniūnijos parnešė - tai net labai geras.

Kaimo psichologija kitokia

Kaimo buitinis smurtautojas skiriasi nuo miesto daugiabučio smurtautojo. Atstumai didesni. Mažiau girdisi. Jei šimto butų daugiabutyje kas nors per daug triukšmauja, vis vien name rasis bent vienas triukšmo pilietiškai suaktyvintas butas. Bent vienas iš šimto. Tarkime, to buto gyventojai negalės miegoti. Todėl skambins policijai. Bent anonimiškai. Ar bijos, kad triukšmadariai sukels gaisrą ir ugniagesiai gelbėtojai sulaistys ir kaimynų tapetus. Tad ne dėl svetimų vaikų, bet iš asmeninės baimės miestiečiai yra pilietiškai aktyvesni. O kaimuose žmonės gyvena sodybose. Į buityje smurtaujančius, netvarkingus, neturtingus, vaikų neprižiūrinčius kaimynus reaguoja kaip į taborą. Ar vietinius „čiudikus“. Nuo jų užsidaro. Per šventes į svečius ar į kūmus nekviečia. Be to, visi mėgėjai išgerti turi aiškų asmeninės blaivystės kriterijų. Mat visi geria mažiau nei kaimynas. O šiaip pakikena slapčia, apkalba, bet viešai toleruoja. Geria? Tegul geria, kol iš daržų nevagia. Man netrukdo. Jei geria, pavasarį bus lengviau pasamdyti už butelį. O pradėsiu moralizuoti - dar mano tvartą iš keršto sudegins. Kai susitinkame, pasisveikina, ir gerai. O jei mušama dar jauna boba su juo gyvena, vaikus gimdo, tai jos reikalas. Manęs nemuša. Sveikinasi. Tad verčiau nesipykti. O kas iš tų vaikų išaugs - ir taip aišku. Obuolys nuo obels netoli rieda. Sakote, naktį savo vaikus šulinyje prigirdė? Kuriuos? Ar visus? Atrodo, turėjo keturis. Vaje, kas galėjo pamanyti. Atrodė toks ramus. Bėgu pasižiūrėti. Gal dar neišvežė. Vaje, žurnalistų pilnas kiemas. Visada sakiau, kad taip atsitiks. Kur žiūri vaiko teisės?

„Bambalis“ - kaip oazė Sacharoje

Kaime šalia smurtaujančio patino visada rasi ir gailingą moteriškaitę. Šeriančią savo vyrioką kopūstiene. Nes jei nebūtų moteriškės, nebūtų ir smurto artimoje aplinkoje. Moteris buvo ir šalia Kražių skerdiko. Nes šalia tam tikro tipažo moterų visada kas nors turi būti. Dėl savaip suvokiamos savigarbos. Esą pusė kaimo yra našlės ar šiaip be diedo. O aš diedą turiu. O norint, kad neapvelėtų šonų, reikia žinoti tik kelias bendrabūvio taisykles. Jei su savo diedu geri, neišlak viso butelio. Didesnę dalį palik patinui. Jei negeri - nemoralizuok. Nes diedas išeis pas nemoralizuojančią. Jei muši, tai mušk visiškai girtą. Kad neprisimintų. O šiaip vadovaukis filosofija, kad visi diedai geria, visi diedai kartais mušasi, nes visi diedai - kiaulės. Bet be kiaulės ūkyje sunkoka. Kol tokiose „šeimose“ yra pilnų butelių, tol tvyro šeimyninė laimė, abipusis susitarimas. Diedas nesiblaško arba patenkintas miega. Vaikai žaidžia. Mama juos prižiūri. Kai diedas prabunda - pakišk butelį. Šeima santarvėje susės prie televizoriaus ir pakeiksnos valdžią. Kad duoda per mažas pašalpas. O jei butelio nėra - prapultis. Laikinai pabėk iš namų.

Pavojingiausias ne „bambalis“, bet televizorius

Siaubūnus provincijoje sukuria aplinkybės. Ir pats pavojingiausias pramanas yra ne „bambalis“, bet televizorius. Arba internetas. Kaip arabams. Sukeliantys vidines individo revoliucijas. Kleketuojantys, kaip žmogus GALĖTŲ gyventi. Sukuriantys iliuziją, kad kažkur kitur, tarkime, Vilniuje, žmonės tik džiūgauja, švenčia. Važinėja reklaminiais limuzinais. Dalyvauja reklaminėse puotose. O kai nuo jų pavargsta, pailsi ant smėlio Kanaruose. Televizijos reklama vis grūda į nustekentos, pamirštos provincijos sąmonę laimės, sėkmės receptus. Prisilipdei blakstienas, nes tu to verta. Išbandei naują tušą, nes tu to verta. O kokia nors vos prieš metus ištekėjusi žvaigždutė pareiškia, kad santuoka yra darbas. Matyt, sunkesnis nei melžti karves. Pasėdėk taip lapkričio, gruodžio tamsoje palaikėje troboje su daugiavaike be prilipintų blakstienų. Su sugedusiu traktoriuku vietoj prabangaus limuzino. Su tvartu vietoj Kanarų. Be nuolatinio darbo. Pažvelk pro tamsų langą į rudenį, o paskui vėl į televizorių. Pajusi tokią egzistencinę tuštumą, savigailą, kad ranka stversis „bambalio“. Ir čia nepadės jokie pagraudenimai apie vaikus, kepenis. Paradoksalu, bet neteko girdėti, kad alkoholinės psichozės apimtas provincialas nuskandintų šulinyje veikiantį televizorių. Ar bent pilną cigarečių pakelį. Ne, tie daiktai saugomi kaip narkotizuojančios priemonės. O vaikus, kaip matome, į šulinį jau mėto. Kaip perteklinius kačiukus į kūdrą.

Ne visi yra gudrūs. Ne visi landūs. Ne visi prie šios Lietuvos prisitaikė. O labiausiai nepritaikyti vaikai. Tad jei Seimas įstatymiškai uždraus tėvams vaikus mušti, vis vien juos kas nors muš. Nes siaubūnai savo vaikams keršija už nenusisekusius gyvenimus. Už tai, kad ruduo. Už tai, kad žiema. Už tai, kad nepakeliama gūduma susmigo į širdį. O vaikas į tave žiūri dar nesuprantančiomis akimis.

Dar vienas tragedijos atspalvis. Irgi žiaurus. Policijai atvykus, iš šulinio dar girdėjosi vaikiškas balsas. Tačiau vaikų negelbėta dėl absurdiškos priežasties. Rastos kopėčios į šulinį netilpo. Ir tuo pat metu dar konstatuoja - vandens šulinyje buvo nedaug. Tai ką? Bijojo sušlapti? Paskęsti? Gauti slogą? Jei merdėtų nuosavas vaikas, policininkas prisimintų šimtus būdų, kaip be kopėčių nusileisti į šulinį. Kad ir su kibiro grandine. Ar virve, automobilio trosu prisirišęs. Galų gale, jei taip baisu ginti, saugoti, reikėjo pirmiausiai iškviesti ugniagesius gelbėtojus. O ne suvažiavus delsti kaip kudakuojančioms vištoms. Buvo baisu rizikuoti? O už ką pareigūnas anksčiau išleidžiamas pensijon. Už uniformą ar riziką? Tiesa, policijos devize nerašoma, kad ginti, saugoti - tai kartais rizikuoti nusileidžiant į šulinį. Statutas nepažeistas. Dėl Igorioko pavogto vieno kalašnikovo policija sutelkė vos ne tūkstantines pajėgas. O dėl dviejų merdinčių kaimo vaikiukų pagailėjo sušlapti kelnių. Stypsoti, rašinėti protokolus juk saugiau. Stypsoti, kol šulinyje miršta.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“