Liepto galą nesunku pamatyti

Respublika.lt

2015-02-19 09:01

Kasmet Lietuvą sukrečia kelios dešimtys mokinių savižudybių, tada pradedama garsiau kalbėti apie patyčias, surengiama dar viena kita akcija, ir vėl tyla. Politikai ir toliau kalba, įstaigų vadovai dievagojasi nežinoję, nematę, nepastebėję, kad jų vadovaujamoje įstaigoje kažkas ne taip, o mokiniai ir toliau žudosi.

- Ar tikrai vadovai niekaip negali pastebėti, kad mokykloje vyksta kažkas, kas gali baigtis tragedija? - „Vakaro žinios“ paklausė 40 metų pedagoginio darbo patirtį turinčio Vilniaus Pilaitės gimnazijos direktoriaus Zotiko Popovo.

- Jeigu situacija dėl patyčių mokykloje yra rimta, mokykla pastebi, neįmanoma to nepastebėti. Tokius atvejus žino ir mokiniai, ir pedagogai, ir vadovas. Mokykla tikrai pati gali valdyti situaciją ir turi valdyti. Juk patyčios yra ilgas procesas ir daugkartinis veiksmas. Labai dažnai, jei tas, iš kurio tyčiojasi, tyli, apie tai vadovui pasako patys mokiniai ar mokytojai.

Į tokius pastebėjimus privaloma reaguoti greitai ir griežtai. Ir reaguoti turi specialistai, kurie žino, kaip tinkamai su tokiais vaikais dirbti ir spręsti šias situacijas. Deja, ne visos mokyklos valdo tokias situacijas, nes nežino, kaip jas valdyti, neturi pakankamai kvalifikacinių žinių, būna, kad pritrūksta tiesiog dėmesio vaikams. Kai kurios mokyklos vis dar nesusipažino su minėta programa, tuomet pritrūksta ir kompetencijos, ką daryti. O jei nežinai, ką daryti, tai ir negali padėti.

- Dažnai vaikai, kurie patiria patyčias, yra priversti keisti mokyklas, tuo metu kaltininkai lieka tarsi nenubausti, o ilgainiui suranda ir naujų aukų...

- Tai labai rimtas klausimas. Retai kalbama apie tai, kodėl to vaiko, kuris tyčiojasi, negalime nušalinti arba perkelti į kitą mokyklą, pakeisti aplinką jam, nes dabar dažniausiai vaikai, iš kurių tučiojasi, priversti ieškoti kitos mokyklos, kurioje nebūtų tyčiojamasi. Tai neteisingas požiūris ir tokiais atvejais mokykla daro klaidą. Žinoma, dažnai kalbama, neva įstatymuose nurodyta, kad iki 16 metų negalima pašalinti vaiko. Tačiau nebūtina šalinti, galima vaiką perkelti į kitą mokyklą, to įstatymai nedraudžia. Reikia be jokių išlygų derinti šį sprendimą su vaikų teisių specialistais ir perkelti tokį mokinį į kitą mokyklą. Jei tokių atvejų pas mus mažai, vadinasi, vadovybė pritrūko ryžto ar įrodymų. O kartais manoma, kad tai vienkartinis atvejis, bet dažniausiai jis vėl kartojasi. Jeigu dėl patyčių vaikas keičia mokyklą, vadinasi, mokykla yra kalta, kad nepastebėjo ir neišsprendė situacijos.

- Ar tokiais atvejais, kai dėl mokyklos kaltės įvyksta tragedija, turėtų būti reikalaujama atsakomybės iš įstaigos vadovo?

- Mokyklos vadovas atsako už bet kokį judesį mokykloje, teigiamas jis ar neigiamas. Jei įvyko tragedija, vadinasi, jis neatkreipė pakankamai dėmesio, nesuorganizavo problemos sprendimo, nėjo tuo keliu, kuris padėtų surasti specialistus, kurie žino, kaip tokioje situacijoje dirbti. Jei tragedija įvyko dėl mokyklos kaltės, pritarčiau vadovo nušalinimui. Jis ir pats galėtų atsistatydinti, jei iš mokyklos priversti išeiti vaikai, iš kurių tyčiojasi, jei nepastebimi atvejai, kurie baigiasi tragedija.

- Savo mokykloje kaip vadovas pastebite patyčių atvejų?

- Būna kartais tokių atvejų. Žinoma, daugiau patyčių buvo iki mums tampant gimnazija. Kai dabar mūsų bendruomenėje jau daugiau vyresnių mokinių, atvejų mažiau ir jie dažniausiai pastebimi tarp devintokų ar dešimtokų. Dažniausiai tai būna, kai nauji vaikai ateina iš kitų mokyklų, vieni prieš kitus nori kažką parodyti, įrodyti. Dažniausiai tyčiojamasi iš to, kuris silpnesnis klasėje. Šiuo adaptaciniu laikotarpiu visuomet stebime vaikus, bendraujame su klasėmis, su atskirais mokiniais ir pastebime, kad dažniausiai tas laikotarpis praeina ir vaikai susidraugauja.

- Ar visada lengva pasakyti tėvams, o jiems suprasti, kad jų vaikas elgiasi netinkamai, nes tyčiojasi?

- Mokytojas šiais laikais neturi pakankamai galių prieš tėvus. Tėvai labai dažnai yra teisūs taip, kaip klientas teisus. Dažniausiai tokių atvejų pasitaiko tuomet, kai tėveliai mano, kad jie yra geresni pedagogai ar specialistai, ir dar pamoko mokytoją, kaip jam reikia dirbti. Taip nutinka todėl, kad pasikeitęs požiūris į mokyklą. Tėvai ir vaikai turi tik teises, o mokytojas - pareigas ir atsakomybes. Todėl visais atvejais mokytojas yra kaltas.

Žinoma, mokytojas privalo informuoti tėvus apie esamą situaciją, tačiau kartais tėvų reakcija būna įvairi. Kai kurie tėvai tikrai supranta ir reaguoja korektiškai, bendradarbiauja su mokytojais, tačiau yra ir tokių, kurie priešinasi ir net juokiasi iš priemonių, kurias priima mokykla.

Neseniai mokykloje buvo atvejis, kai internete buvo aptiktas vienas vaizdelis. Jame mokiniai, neva pasilinksmindami, nufilmavo siužetą, primenantį Lietuvoje neseniai įvykusią tragediją, kai nepilnametė buvo sudeginta automobilyje. Mums tai atrodo labai rimta, o mamai tai atrodo pokštas, jai juokinga. Bet juk nuo imitacijos iki nusikaltimo netoli.

- Šiandien ant mokyklos kariami visi šunys, nors net formuojant švietimo politiką apie patyčias tik kalbama...

- Reikia pripažinti, kad patyčios toleruojamos visuomenėje ir joje skatinamos. Pažiūrėkime, kaip elgiasi šalies politikai. Jie nuolat vieni iš kitų tyčiojasi, leisdami jaunimui suprasti, kad tai normalu. Jei taip elgiasi šalies valdžia, vadinamasis elitas, vadinasi, mūsų visuomenėje tai priimtina. Labai mažai galvojama apie jaunus besiformuojančius žmones mūsų šalyje. Pažiūrėkime, kokius reportažus rodo per informacines laidas, kurios transliuojamos 19 val., kai žiūri ne tik paaugliai, bet ir vaikai. Juk nuolat kalbant apie žiaurius nusikaltimus aprašomi ir nufilmuojami nusikaltimo scenarijai, kur kaip instrukcijoje nurodoma, ką po ko reikia daryti. Tai jaunimui lengvai pasiekiama. Tik kažkodėl nusikaltėlių veidai dengiami, saugomi nuo kažko, paskui jie pasodinami, išleidžiami, jų veidų niekada niekas ir nepamato, tik tas instrukcijas, kaip įvykdyti nusikaltimą.