Liepsnose pražuvo 8 bičių šeimos

L. Rinius pasakojo, kad pirmadienį apie 17 val. dar aplankęs ir apžiūrėjęs dvi bitides, laikomas Tūbausių kaime, o jau po kelių valandų, būnant namuose, sulaukė tūbausiškio Prano Zastarto skambučio. „Tavo, Liudai, bitynas dega“, – tokius jo žodžius atsimena L. Rinius.

Nors į vietą atskubėjo ugniagesiai, L. Rinius matė, kad jie niekuo nebegalės padėti – viena bitidžių liepsnojo atvira ugnimi. Gaisre pražuvo 8 bičių šeimos, kurios jau buvo paruoštos žiemojimui.

„Į vidų įmetė degų skystį – kitaip negalėjo būti“, – įsitikinęs L. Rinius, kurio teigimu, gaisras atnešė apie 4,5 tūkst. eurų nuostolį. Vyrui gaila ir sunaikintų bičių šeimų, ir bitidės ant ratų, kurią jis pats ir statė. „Aš neperku nei avilių, nei bitidžių – viską pats pasigaminu. O šią bitidę buvau taip įsirengęs, kad, važiuojant prie bičių, nieko pasiimti nereikėjo – visas inventorius buvo čia. Įeini kaip į kambarį“, – rodydamas, kaip nuo karščio susiraitė konstrukcijos, suskeldėjo stiklai, kalbėjo L. Rinius.

Dabar jam liko 27 bičių šeimos, kurias laiko trijose vietose Kretingos rajone. L. Rinius pasakojo bitininkystę pamilęs nuo 17-18 metų, kai šio užsiėmimo paslaptimis su juo pasidalijo dėdė.

„Įtraukė ir visą amžių užsiimu. Turiu ir nuolatinius klientus, tad turguje stovėti nereikia“, – pasidžiaugė L. Rinius, kurio giminėje esąs ne vienas bitininkas. 

Su bendruomene sutarė

„Dar suprasčiau, jei bitidė būtų išplėšta, norint pasiimti medaus, nors ir jo čia jau nebuvo. Bet kam padegti? Su kaimynais gerai sutariu, jei kas pasiskųstų – avilius patraukčiau toliau. O jei kas būtų pavydėjęs – būčiau galėjęs ir bičių duoti, papasakoti, kaip ką daryti. Mes bitininkai visi po saule sutelpam. O gal jaunimas norėjo „fejerverkų“?, – svarstė L. Rinius. – Manau, kad kada nors tiesa vis tiek išaiškės – kažkas kažkam prasitars, gal kas ką matęs bus. Nors ir metų prireiktų, bet vis tiek yla iš maišo išlįs.“

Šalia bityno Tūbausių kaimo bendruomenė kuria laisvalaikio zoną. „Su bendruomenės pirmininke draugiškai susitarėme, kad bitidę patrauksiu toliau. Nemanau, kad kas nors iš bendruomenės žmonių būtų taip pasielgęs“, – sakė L. Rinius.

Jam antrino ir Tūbausių kaimo bendruomenės pirmininkė Irma Andrijaitienė. „Ta bitidė, kuri sudegė, buvo labai arti ribos, kur mes pagal projektą rengiame laisvalaikio zoną – čia atsiras sūpynių, pavėsinių. Ir taip sutapo, kad vieną vakarą išpylėme pamatus, o kitą vakarą įvyko gaisras. Todėl jaučiamės taip, lyg būtų pasinaudota mūsų vardu, nors mes su tuo bitininku tikrai nesipykome, jau buvome susitarę dėl bičių nukėlimo tolėliau, – kalbėjo I. Andrijaitienė. – Tas žmogus su visais kaimynais gražiai sugyvena, yra draugiškas ir taktiškas. Dėl nelaimės išgyvename kartu su bitininku, ir mes, bendruomenė, svarstome, kuo galėtume jam padėti.“

Pasak I. Andrijaitienės, anksčiau gyvenvietėje panašių įvykių nebuvo pasitaikę. „Labai keista. Neįsivaizduojame, kas šitaip galėjo padaryti“, – stebėjosi I. Andrijaitienė.

Padegėjui atleido

Įvykis Tūbausių kaime klaipėdiečiui Romualdui Urbonui atgaivino jo paties išgyvenimus – gegužės pabaigoje buvo apdeginti jo 8 aviliai Žalimų miške, Nausėdų kaime.

„Policija pagavo tokį vilnietį, kuris atostogavo su tėvais Šventojoje ir dviračiu buvo atmynęs iki Nausėdų. Vyras prisipažino, kad padegė mano avilius, jam taip pat buvo pareikšti kaltinimai ir dėl Šventosios miško padegimo – ten nudegė apie 0,6 ha, – pasakojo R. Urbonas. – Bet aš atsisakiau civilinio ieškinio, nors ir patyriau 500 eurų nuostolio – taip nusprendėme kartu su žmona. Tas vyras, kuris prisipažino padegęs avilius, yra neadekvatus, todėl žalą būtų turėję atlyginti jo tėvai pensininkai. Jiems ir taip teks dėl to miško išsimokėti, tad nenorėjome ir mes dar jų „nuskausminti“. Esame tikintys, o ir aviliai išliko, juk nesudegė visiškai.“