Lemtinga žinomo verslininko Igno Staškevičiaus klaida

- Nusikaltimas, kurį minime, buvo prievartavimas susimokėti už ramybę, - pasakoja I.Staškevičius. - Aš niekada ramybės neieškojau gyvenime, ir jos sąvoka man yra kitokia negu ta, kurią man siūlė nusipirkti. Dėl to šis „sudėtingumas“ yra kitoks, į tokį „sudėtingumą“ aš niekados nesivėliau.

Aš niekada neieškojau kriminalinių kronikų. Man nebuvo įdomu bendrauti su tokiais žmonėmis ir tokiuose procesuose. Matyt, dėl to ir pakliuvau.

- Tai buvo pirmas kartas, kai jūs pasijutote itin nesaugus?

- Pirmą kartą taip, tokiu būdu. Nepasakysiu nieko naujo: gyvenimas laikinas, trapus, viskas ant plauko kybo visada, bet čia galbūt aš pasijutau nesaugus dėl keleto aspektų. Vienas iš jų tas, kad buvau labai arti prisileidęs tą niekšą prie savo šeimos: žmogus turėjo prieigą prie visų durų, pažinojo visus artimuosius, žinojo, ką jie veikia, filmavo, juos fotografavo, žinojo visas vietas, kur aš būsiu, ką aš veiksiu, įrašinėjo mano ir mano artimųjų pokalbius ir, svarbiausia, privačiose situacijose... Taip aš, nieko neįtardamas, įvėliau į istoriją krūvą kitų žmonių ir, natūralu, kad pirmoji reakcija dėl to buvo gėda. Kai aš tą patyriau, iš tikrųjų pasijutau sutrikęs.

- Kaip artimas žmogus tampa priešu?

- Buvo žmogus, su kuriuo artimai dirbome, ir aš maniau, kad mus sieja aiškūs santykiai, mes suprantame, ko vienas iš kito tikėtis. Žinoma, toji prievarta nebuvo visiškai primityvi ar buka. Ji buvo gana rafinuota: tai aš esą negražiai apie jį kalbu, tai esą nepakankamai vertinu, nepadėdamas žmonai išsaugoti darbo... Galbūt tai buvo bandymas manyje sugeneruoti kaltės jausmą - tai irgi iš dalies jiems pavyko. Žinoma, galima diskutuoti apie moralę, apie žmogišką teisybę, darbo santykius, bet kai peržengiama riba, diskusijos baigiasi. Man buvo grasinama, kad verslo paslaptys bus perduotos konkurentams, o kam perduota asmeninė informacija, nežinau - gal banditams, gal dar kam nors... Kriminalinis nusikaltimas yra kriminalinis nusikaltimas, be to, tai yra sunkus kriminalinis nusikaltimas.

- Ko gero, visi, bent jau dauguma, manome, kad būtent pinigai ir gali suteikti mums saugumo jausmą nepriteklių, ligos, negandos ar senatvės atveju. Jūsų atvejis rodytų, kaip kartais mes klystame?

- Man pinigai saugumo šiuo atveju nesuteikė. Netikėtai ir sudėtingu laikotarpiu užkluptas aš iš pradžių mėginau nusipirkti ramybę už pinigus, už didelius pinigus, nes man pinigai neatrodė svarbūs, man ramybė atrodė svarbesnė. Man toji suma atrodė tokia keista, kad net komiška, ir mokėjau aš ją banko pavedimu, nes norėjau, kad tai būtų užfiksuota, kad galėčiau, jei reikės, paaiškinti, kas čia vyko. Mano santykis su pinigais buvo vienoks, kito akimis - kitoks, tų žmonių akimis - dar kitoks. Tiems žmonėms jų pasirodė per maža, jie sumanė pareikalauti dar daugiau (1,5 mln. eurų - red. past.) ir galiausiai paspringo tais pinigais. Šiuo atveju tai labai pamokanti istorija.

Visą išskirtinį Danutės Šepetytės interviu su I.Staškevičiumi skaitykite šiandienos „Respublikoje“.