Klaipėdietis įkliuvo dėl vaikų pornografijos laikymo ir platinimo

„Žinojau, kad negalima, bet man buvo labai smalsu tai pažiūrėti“, – šiandien sako baudžiamojon atsakomybėn patrauktas klaipėdietis verslininkas Arūnas N.

Už tai, kad tenorėjo pažiūrėti, bet ne tik žiūrėjo, bet ir sudarė kitiems interneto vartotojams atsisiųsti jo kompiuteryje saugomus vaizdo įrašus su seksualiai išnaudojamais mažamečiais asmenimis ir nepilnamečiais, teismas Arūnui N. skyrė 6 tūkst. eurų baudą. Tačiau tokios sumos jam nereikės mokėti – kadangi jis sutiko su pateiktais kaltinimais, ir neprieštaravo, kad ikiteisminį tyrimą kontroliavusi prokurorė teismui perduotų pareiškimą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu, teismas skirtą baudą sumažino trečdaliu ir į valstybės biudžetą nurodė sumokėti 4 tūkst. Eur.

„Baudžiamojoje byloje yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių Arūno N. kaltę, nes jis, pasinaudodamas informacinėmis ir ryšių technologijomis, įgijo, laikė ir platino pornografinio turinio dalykus, kuriuose vaizduojamas vaikas, – nurodė teismas. – Bylos aplinkybės yra aiškios, kaltinamojo padaryta nusikalstama veika priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai. Kaltinamasis praeityje neteistas, dirba. Kaltinamojo atsakomybę lengvina tai, jog prisipažino nusikaltęs ir nuoširdžiai gailisi, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra.“

Nuteisdamas anksčiau jokių reikalų su teisėsauga neturėjusį Arūną N. teismas taip pat nutarė konfiskuoti nusikaltimo įrankį – stacionarų kompiuterį, kurį policijos pareigūnai iš jo paėmė atlikdami kratą.

Kad iš Arūnui N. priklausančio kompiuterio yra platinami vaizdo įrašai, kuriuose nufilmuoti seksualiai išnaudojami vaikai, pirmieji sužinojo Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai. Jie patys ne tik atlieka viešosios erdvės stebėseną, bet ir gauna informacijos iš kolegų užsienyje, taip pat iš organizacijų, kovojančių prieš prekeivius žmonėmis ar seksualiai išnaudojamais vaikais.

Kai Arūno N. namuose apsilankė pareigūnai, šis neslėpė nuostabos, nes esą nieko neteisėto nedaro. Tačiau kai šie panoro apžiūrėti vyrui priklausantį kompiuterį, šis sunerimo, o netrukus policijoje paklaustas, kodėl kaupia ir kitiems leidžia atsisiųsti pornografinio turinio medžiagą, prisipažino nusikaltęs.

Kai jo kompiuterį apžiūrėjo tyrimą atlikę ekspertai, paaiškėjo, kad Arūną Z. domino ne tik mažamečiai vaikai ir nepilnamečiai asmenys, bet ir ne ką mažesni iškrypimai – zoofilija. Draudžiamų įrašų vyro kompiuteryje buvo rasta daugiau kaip 20, o juos vyras įgijo ir platino maždaug metus.

Apklausos metu Arūnas Z. prisipažino, kad maždaug prieš dvejus metus į kompiuterį įdiegė programą „eMule“ (eD2K), kuri buvo skirta parsisiųsti į kompiuterį muzikai, filmams.

„Kada pradėjau siųsti pornografinio turinio įrašus, kuriuose užfiksuoti vaikai, dabar nepasakysiu, bet galbūt prieš metus, – sakė jis. – Tiesiog ieškodavau filmų parsisiuntimui, paskui juos pažiūrėdavau. Specialiai nereikėjo jų ieškoti – užtekdavo paieškoje parašyti tik kokį nors vieną žodį, pavyzdžiui, angliškai „mergaitė“ ir išmesdavo programoje pasiūlymus, ką galima atsisiųsti. Tų pasiūlymų būdavo kokie 200-300 filmų.“

Arūnas N. neslėpė, kad buvo atsisiuntęs apie 20-30 filmų, kuriuose buvo nufilmuoti seksualiai išnaudojami vaikai.

„Tikrai aš tų filmų nesisiunčiau dažnai, aišku, tarp filmų ten buvo ir nuotraukos, visa tai išsaugodavau savo kompiuteryje, – sakė vyras. – Žinau, kad pornografija, kuriose užfiksuoti vaikai, yra draudžiama įstatymų, tačiau vis tiek siunčiausi, žiūrėjau ir saugojau kompiuteryje. Kodėl taip dariau, negaliu paaiškinti, manau, kad iš smalsumo, kito paaiškinimo neturiu.“

Verslininkas tikino nežinojęs, kad jo kompiuteryje įrašytus filmus ir nuotraukas galėjo atsisiųsti ir kiti programos „eMule“ naudotojai.

„Žinoma, žinau, kad ši programa leidžia dalintis failais tarp vartotojų, bet net nepagalvojau, kad aš taip pat siunčiu šiuos įrašus kitiems asmneims, “, – teigė Arūnas Z.

Kad jis laikė ir dalinosi pornografinio turinio įrašais su vaikais, ikiteisminio tyrimo metu patvirtino byloje išvadas pateikę Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos ekspertai ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Medicinos kriminalistikos laboratorijos specialistas.

Baudžiamajame kodekse yra numatyta, kad atsakomybė yra numatyta tiems, kas pagamino, įgijo, laikė, demonstravo, reklamavo, siūlė arba platino pornografinio turinio dalykus, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas, arba pasinaudodamas informacinėmis ir ryšių technologijomis ar kitomis priemonėmis įgijo ar suteikė prieigą prie pornografinio turinio dalykų, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas.

Lietuvos teismuose kasmet išnagrinėjama keliasdešimt baudžiamųjų bylų dėl neteisėto disponavimo pornografinio pobūdžio įrašais, kuriuose vaizduojami vaikai. Dažniausiai tai būna užsienyje nufilmuoti vaikai, tačiau pareigūnai yra užfiksavę ir tokių atvejų, kai mažametės arba nepilnametės įkalbėtos arba net savo noru iškrypėliams, dažniausiai apsimetinėjantiems taip pat mergaitėmis, siunčia savo nuotraukas.

Kalbėti apie tai, kokį košmarą tenka išgyventi seksualinių iškrypėlių aukoms, aukos nėra linkusios ir dažniausiai visus išgyvenimus laiko savyje. Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro (KOPŽI) vadovė Kristina Mišinienė mano, kad apie grėsmes, į kurias gali pakliūti bet kuris vaikas, reikia kalbėti jau mokyklos suole.

„Šiandien, mums beveik to nesuvokiant, pornografijos pramonė baigia užkariauti pasaulį – jos kasmetinis pelnas yra didesnis negu viso profesionalaus sporto kartu sudėjus, – sakė K. Mišinienė. – Lietuvoje nėra patikimų tyrimų šia tema, JAV skelbiama, jog 35 proc. visos internetu atsiunčiamos informacijos yra pornografinio turinio, o su virtualia pornografija vaikai susipažįsta vidutiniškai nuo 11 metų amžiaus. Amerikos psichologų asociacija dar tiesesnė – pornografija žaloja vaikus ir suaugusius, griauna šeimas ir visuomenę.“

K. Mišinienė pateikė sunkiai suvokiamus skaičius apie tai, kiek žmonių domisi vaikų pornografija: „Vaikų pornografija yra vienareikšmiškai vaikų seksualinio išnaudojimo forma, nors ir kaip pavieniai ar grupiniai „kolekcionieriai“ yra linkę teisintis – „aš tik žiūrėjau“, „užmečiau vieną akį“, „kažkas man atsiuntė“, tačiau tose pačiose JAV internete per dieną (!) pateikiama 116 tūkst. užklausų vaikų pornografijai“.

Pasak jos, ne kiekvienas „kolekcionierius“ ieškos tiesioginio kontakto su vaiku, tačiau „ten, kitoje kameros pusėje, tvirkinami ir prievartaujami gyvi, tikri vaikai, kurie dažnai leidžiami iš rankų į rankas, kuriais nusikaltėliai „dalinasi“ tarpusavyje“.

„Beprasmiška yra apeliuoti į vaikų pornografijos vartotojų sąžinę, čia kalbame apie asmenis (tiek vyrus, tiek moteris, beje), kurie tarsi grandinėmis yra prikaustyti prie virtualaus prievartavimo vaizdų, kuriems bausmė ir pagalba turėtų būti „viename pakete“, – sakė daugybei seksualinės prievartos aukų pagelbėjusio centro KOPŽI vadovė. – O ir ne tik teismo salėje reiktų baisėtis – vaikų pornografija mokytojo, kariškio, pareigūno darbiniame kompiuteryje?! Kalbėkime apie šį klastingą reiškinį su paaugliais dar mokyklos suole, padėkime jiems atpažinti tamsiąsias interneto grėsmes – nes iš jų išsivaduoti gali prireikti viso gyvenimo.“