Kas lėmė, kad per Naujųjų šventes vyriškis du savo vaikelius nužudė įmetęs į ledinį šulinį?

Sausio 2 dieną apie 1 val. 56 min. Kėdainių rajono Pelėdnagių seniūnijos Saviečių kaime, Vandžiogalos gatvėje esančioje sodyboje, 36 metų Aurelijus B., buitinio konflikto metu išvijęs iš namų sugyventinę, 26 metų Liną C., įmetė į šulinį du savo kūdikius. 2 metų sūnelį, kitą dieną taip ir nesulaukusį savo antrojo gimtadienio. Ir tik 4 mėnesių dukrytę. Abu vaikai, nugarmėję į stingdantį vandenį, žuvo. Nuo siautėjančio tėvo išsigelbėjo tik 4 metų ir 6 metų mažyliai. Spėję pasislėpti tvarto šiauduose.

Tą pačią naktį Aurelijus B. sulaikytas. Nustatyta, kad vyras buvo blaivus. Sausio 3 d. Kauno miesto apylinkės teismas leido vaikų žudiką suimti maksimaliam 3 mėnesių laikotarpiui. Vyriškiui bus atlikta psichiatrinė ekspertizė. Įtariama, kad tragedijos naktį Aurelijus B. buvo ištiktas abstinencinės psichozės. Kaip bebūtų, jei medikai nustatys, kad žudikas pakaltinamas, jam gresia laisvės atėmimo bausmė iki gyvos galvos.

Tragedijos sukrėsti, po švenčių karnavalų ir fejerverkų atkutę interneto komentatoriai jau reikalauja grąžinti mirties bausmę. Aršesni net siūlo viduramžių bausmes. Na, ir kas? Paaikčiosime ir nurimsime. O šiais ar kitais metais vėl kokiame nors kaimelyje pasikartos panašios dramos. Tik su kitais vardais, kitais šuliniais, virvagaliais, kumščiais ir kitais vaikiukais. Mat jei buitinio konflikto metu žudomi senoliai, visuomenė jau net nesusijaudina. Nuo kasdienio žiaurumo atvejų jau baigiame atbukti.

Tradicinė provincijos „idilė“

Aurelijus B. su sugyventine, kilusia iš Jonavos rajono, apsigyveno Saviečių kaime prieš 7 metus. Mirus Aurelijaus tėvukui, paveldėjo namą ir šiek tiek žemės. Bedarbis vyriškis vertėsi atsitiktiniais darbais. Tarkime, kam nors supjaudavo malkas. O jo sugyventinė gimdė ir prižiūrėjo vaikus. Už juos gaudavo pašalpas. Ir naujametinių dovanėlių vaikams. Gruodžio 31 dieną taip pat buvo užsukęs į seniūniją. Atsiimti dovanėlių.

Sprendžiant iš aptriušusio namelio, iš murzinų gultų, atstojusių vyresniems vaikams lovas, šeima vertėsi sunkiai. Tiesa, turėjo plazminį televizorių, tačiau netvarkingame kieme riogsojo visiškai apleista, išnarstyta žemės ūkio technika. Jau netinkama naudoti. Aurelijaus tėvukas, kol buvo gyvas, dar turėjo karvę. Matyt, kai tokios pieno supirkimo kainos ir toks brangus pašaras, jau neapsimokėjo laikyti karvutės? Tad šiedu dar jauni, darbingi kaimo suvargėliai faktiškai vegetavo. Prie televizoriaus. Tarsi visuomenei jau „netinkami naudoti“. Vyras, „skaidrindamas“ tikrovę, girtuokliavo. Arba tiek primušdavo savo moterį, kad jai tekdavo bėgti pas kaimynus ir slapstytis. O manė, kad bėgti, ieškoti pagalbos nėra kur. Linos mama, anot Pelėdnagių seniūno Valentino Tamulio, gyvena Jonavos rajone labai ankštame namelyje. Mat čia glaudžiasi ir Linos giminaičiai. Tad moteris gelbėjosi nuo sugyventinio išpuolių nuolat bėgdama ir nuolat sugrįždama. O socialinius darbuotojus tikino, kad Aurelijus prieš ją nesmurtauja. Nuo jo, susižalojusi kojas, spėjo pabėgti ir lemtingąją naktį. O grįžusi rado žuvusius vaikiukus. Šoko ištikta Lina šiuo metu gydoma Kauno ligoninėje. Siaubingą netektį išgyvenančiai mamai prireikė ir psichologų pagalbos.

Tėvo paskandinti sesutė ir broliukas bus palaidoti Jonavos rajone. Tėvas, anot tyrėjų, savo poelgio nesigaili. Tik nesugeba paaiškinti. Kėdainių rajono savivaldybė planuoja skirti Linai socialinį būstą. Nežinia, kaip bus pasielgta su dviem gyvais likusiais vaikiukais. Jei Vaiko teisių tarnyba nuspręs, kad Lina dar nepajėgi savo vaikais pasirūpinti, mažiukai bus priglausti globos įstaigoje.

Posėdžiai dėl posėdžių

O vakar, pirmąją darbo dieną, jau prasidėjo garbių, solidžių pasitarimų laikotarpis. Nelaiminga Aurelijaus ir Linos šeima ir vargiai kam girdėtas Saviečių kaimelis pakliuvo ir į premjero, ir į prezidentės akiratį. Tiesiog lenktyniaujama, kas šiuo klausimu pasikvies daugiau ministrų pasitarti. Algirdas Butkevičius pasikvietė į pasitarimą du ministrus. Saulių Skvernelį ir Algimantą Pabedinskienę. Dalia Grybauskaitė - tris ministrus. S.Skvernelį, A.Pabedinskienę, Rimantę Šalaševičiūtę. Dar policijos generalinį komisarą Liną Pernavą ir nevyriausybinių organizacijų atstovus. Na, ir kas? Gyvų vaikiukų iš šulinio jau neištrauksi. Visų socialiai pavojingų, vaikams žalingų šulinių neužkalsi. Nes kai Lietuva baigiasi ties Vilniumi, Kaunu ar Klaipėda, visa likusi Lietuva yra savotiškame šulinyje. Savotiškoje informacinėje tamsybėje. Vieni kapanojasi, o kiti skęsta. Ir, kaip atrodo iš Vilniaus aukštybių, vyksta natūrali žmonių atranka. Kas neprisitaiko, tas palūžta, žūsta, sunyksta. Kad, kaip Vakaruose priimta, provincijoje liktų tik 3-4 proc. populiacijos. Visas nuo ankstesnių laikų užsilikęs 30-40 proc. perteklius kažkur emigruotų. Gavę ES išmokas, savo noru pasitrauktų nuo žemdirbystės. Arba natūraliai prasigertų, išmirtų. Arba išsipjautų. Laikinas skandalėlis kyla tik tada, kai žūsta vaikai. Suveikia motinystės, tėvystės instinktai. Bet jei vaikai dar nežūsta, tik šiaip mušami ar šiaip pabadauja, ar į mokyklėlę vežami 15 km, tai jau laikoma neskelbtina provincijos norma.

Patys naikina ir patys „stebisi“

Tarpukario Lietuvoje vos ne kiekvienas kaimas turėjo pradinę mokyklą, o valsčius - gimnaziją. Valstybė turėjo išsikėlusi tikslą šviesti kaimą. Išlaikyti jame inteligentiją. O kokį tikslą turi mūsų atkurtoji valstybė. Nebent atbulą. Kaimą ne šviesti, bet tamsinti. Atimti iš provincijos bibliotekas, uždaryti „ekonomiškai nenaudingas“ mokyklas. Sunaikinti kultūros židinius ir susodinti su „bambaliais“ prie televizorių. Į kaimus neužsuka ir atlikėjai, nes ekonomiškai nenaudinga. Tad ko stebėtis, jei tėvui „ekonomiškai nenaudingi“ mažyliai sukrenta į šulinius. Ar kokia apgirtusi mamelė „ekonomiškai nenaudingam“ vaikiukui suskaldo galvą. O darbingiems ir dar neprasigėrusiems ekonomiškai naudingiau sprukti iš Lietuvos į Norvegiją.

Aišku, galima baksnoti tik į teigiamus pavyzdžius. Minėti, kiek armonikų groja kapelose ar kiek klesti ūkininkų. Kiek žmonių pasitinka valstybės vadovus su muzika, sūriais. Tačiau daug daugiau pasakytų faktas, kiek kartu per savaitę pro kaimą pravažiuoja keleivinis autobusas ar užsuka parduotuvė ant ratų. Kiek vaikų gauna pašalpas ir kiek tų vaikų iš viso likę. Kiek nelaimėlių, neturinčių savo pastogės, bastosi iš kaimo į kaimą. Dirba už valgį. Kapoja močiutėms malkas. O kartais, kaip Kražiuose, tas močiutes nudaigoja. Dėl kelių eurų. Svarbiausia - tai nėra retsykiais pasitaikančios ydos. Tai jau periodiškai atsitinkantis reiškinys! Lietuvos atstumtų, nepritapusių žmonių smurtas! Dažniau prieš save. Tačiau kartais ir prieš kitus. Fiziškai dar silpnesnius. 26 metų Lina C. turi tiek pat metų kiek ir atkurtoji mūsų valstybė. Aurelijus B., kai Lietuva susigrąžino nepriklausomybę, turėjo tik 10 metų. Tad abu šie nelaimingi žmonės - nepriklausomybės produktas. Tai ir yra tragiškiausia. Kad Vilniaus ir dar kelių miestų Lietuva, visomis progomis kleketuojanti, kad ji ir NATO, ir ES valstybė, gamina ir neskelbtiną, nutylimą šalutinį produktą. Nelaimingus, savo saugios vietos, nišos neaptinkančius žmones. Nelaimingus fiziškai, psichologiškai, materialiai. Ir nereikia apsimesti, kad tie žmonės - tik vienetai. Kažkoks šlakas. Šalutinis mūsų pilietinio sąmonėjimo, itin karšto, pilietiškai aistringo degimo produktas.

Ką nusprendė pasitarimų pas šalies vadovus dalyviai? Kad reikia stiprinti socialiai pažeidžiamiausių šeimų kontrolę. Socialiniams darbuotojams bus prisakyta lankyti tokias šeimas vakarais ar savaitgaliais. Policijai - prigriebti smurtautojus. Na, ir kas? Prie kiekvieno šulinio juk nebudės.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“