Kaip atsiranda maniakai?

Lukiškių kalėjime dienas leidžiantį grigiškietį Kazį Jonaitį jau turbūt mažai kas prisimena. O prieš gerą dešimtmetį šio pakelės maniako vardas buvo tapęs siaubo sinonimu. Kol šis monstras buvo gaudomas, iš Vilniaus vedančiuose keliuose „balsuotojai“ buvo apnykę. Tačiau trumpam. Šiandien jaunimas taip įnikęs tranzuoti, kad, ko gero, neverta klausti, ar bus pasimokyta iš tragiško Justinos likimo.

Lėmė pažintis internete

Šią savaitę kone visos žinios prasidėdavo pranešimais iš pamario, kur pasigesta 20-metės mažeikiškės studentės Justinos. Mergina dingo pakeliui į Klaipėdą, sekmadienį aplankiusi senelius Šilutės rajone.

Pirmadienį pradėta į bendrabutį negrįžusios studentės paieška. Antradienį policijos rankose jau spurdėjo įtariamasis šilutiškis 23 metų Valdas Jankauskas. Trečiadienio rytą studentė negyva rasta Šilutės rajone, Macikų kaime.

Paaiškėjo, kad žudiką su auka suvedė internetas. Tas pats internetas pas įtariamąjį atvedė ir pareigūnus.

Kai policija pirmadienį pasibeldė į V.Jankausko duris, šis bandė išsisukinėti tvirtindamas, jog studentę nuvežė į Klaipėdą. Tačiau nuo pirmos dienos kriminalistai spėjo nutikus baisiausia. Mat važiuodama automobiliu Justina mobiliuoju telefonu siuntė draugėms žinutes, iš kurių aiškėja, kad vairuotojas jai atrodė įtartinas, be to, išsuko iš kelio. Daugiau žinučių Justina nebesiuntė, nes telefonas išsikrovė.

Pagal mobiliojo telefono signalus tyrėjai nustatė, kad sekmadienį uostamiestyje V.Jankausko nebuvo. Pakartotinai apklausiamas šilutiškis papasakojo automobilį „Hyundai“ pardavęs už 240 litų į laužyną. Apžiūrėję jį, pareigūnai tiesioginių nusikaltimo įkalčių nerado, bet išvydo išmuštą šoninį lango stiklą.

Priremtas klausimų, V.Jankauskas pasidavė. Jis prisipažino, kad pakeliui įvyko muštynės, keleivę jis nužudė.

Dar neatsakyti lieka klausimai, kas įvyko pakeliui į Klaipėdą. Viena iš versijų, jog, atimdamas gyvybę, žudikas tikėjosi nuslėpti kitą nusikaltimą, greičiausiai prieš merginą panaudotą lytinę prievartą.

Į Klaipėdos teismą, kuris leido V.Jankauską suimti trims mėnesiams, atvestas įtariamasis pernelyg nesislapstė nuo fotografų. Jo „Facebook“ paskyroje nuotraukų buvo pakankamai. Jose V.Jankauskas kultūristo pozomis demonstravo raumenis, kuriuos buvo užsiauginęs pataisos namuose. Nebe paslaptis, kad jis buvo neabejingas moterims, atsiliepdavo į pakeleivingomis mašinomis mėgstančių keliauti telefonu žinutes.

Šeima, kurioje V.Jankauskas užaugo, nebuvo asociali. Darbšti motina būrį vaikų auklėjo viena pati, nes tėvas, patekęs už grotų, šeimą paliko. Valdas augo tarp seserų, šiuo metu gyvenančių Anglijoje. Į užsienį buvo išvykęs ir jis pats, grįžęs uždarbiavo statybose ir vėl ketino išvažiuoti.

Atsakyti, kas šilutiškį pastūmėjo tokiam kraupiam žingsniui, pasak pareigūnų, per mažai laiko.

Siaubūną įklampino telefonas

Justinos likimas verčia prisiminti prievartautojo ir žudiko maniako Kazio Jonaičio istoriją. 2003 metais grigiškietis nuteistas kalėti iki gyvos galvos už keturių merginų išžaginimą, tris iš savo aukų jis nužudė. Monstro medžioklė tęsėsi ilgiau nei metus.

Apie kelyje Vilnius-Kaunas siautėjantį maniaką imta kalbėti 2000-ųjų pabaigoje. Iki tol, kai birželio 7-ąją dingo dvidešimtmetė jonaviškė Gerda, tokios baimės nebuvo. Tačiau tame pačiame kelyje gruodžio 8-ąją pradingus sostinės Savanorių prospekte pakeleivingus automobilius stabdžiusiai 25 m. elektrėniškei Eglei, įtarta, jog tai gali būti to paties nusikaltėlio darbas.

Įtarimai sustiprėjo 2001 m. balandį radus Eglės palaikus, paslėptus po šakomis greta autostrados. Tačiau maniako pėdsakų nebuvo.

Jis išsidavė po mėnesio, gegužės 9-ąją išžaginęs ir nužudęs 20-metę jonaviškę Jurgitą. Ji, beje, buvo pažįstama su prieš metus dingusia Gerda.

Kai, atrodo, buvo perkratyti visi už panašius nusikaltimus kalėję ir tuo metu į laisvę išėję asmenys ir nebebuvo vilties už ko užsikabinti, kriminalistus aplankė sėkmė. „Prabilo“ iš Jurgitos pagrobtas mobilusis telefonas.

Nustačius, kad juo naudojasi už nužudymą atlikęs bausmę, bet Malonės komisijos prieš trejus metus paleistas 57 metų K.Jonaitis, nusikaltimų kamuolys ėmė vyniotis. Per kratas įtariamojo namuose ir garažuose rasti visų nužudytųjų daiktai. Žudikas parodė vietas, kur paslėpė aukų kūnus.

Vairuotoju dirbęs K.Jonaitis prisipažino visas savo aukas įsisodindavęs Žemuosiuose Paneriuose. Važiuodamas apsvaigindavo smūgiais į galvą, o vėliau, išsukęs iš greitkelio ir nutempęs į mišką, jas žagindavo pririšęs prie medžio.

Taip pat paaiškėjo, kad monstro aukų likimo išvengė septyniolikmetė Kauno rajono gyventoja. Sumušęs ir išžaginęs merginą, siaubūnas ją trumpam paliko manydamas, jog ji guli be sąmonės. Nepilnametė pabėgo, tačiau vėliau niekur nesikreipė. Jeigu tada ji būtų prabilusi, ko gero, Eglė su Jurgita ir šiandien būtų gyvos.

Psichiatrinė ekspertizė K.Jonaitį pripažino pakaltinamu. Komentuodami elgesį, psichiatrai įvardijo jo nusikaltimus kaip kerštą moterims.

Tėvai dukros nesulaukė

K.Jonaičio nusikaltimus Lietuvos žmonės buvo priversti prisiminti vos po poros metų. Tada vėl prabilta apie galbūt sostinėje siautėjantį maniaką.

Tokias kalbas paskatino 26 metų panevėžietės Rūtos dingimas 2005-ųjų vasario 28-ąją. Vilniaus verslo ir teisės kolegijoje studijavusi ir dirbusi mergina pranešė tėvams tądien nespėsianti į autobusą, todėl, kaip dažnai būdavo, žadėjo grįžti pakeleivingu automobiliu. Vakare, nesulauksi dukters, mama skambino telefonu, bet jis buvo išjungtas.

Po poros dienų buvo paskelbta Rūtos paieška. Tėvams vilčių buvo suteikęs ekstrasensas, kuris tvirtino, kad Rūta gyva, tačiau yra nelaisvėje. Apžiūrėję jos nuomojamą butą Vilniuje ir radę jos dokumentus, kriminalistai atmetė versiją, kad išvaizdi panevėžietė galėjo patekti į prekeivių žmonėmis nagus.

Ir vėl kriminalistams, neturėjusiems jokio siūlo galo, pasisekė: atgijo Rūtos telefonas. Pagal jo signalus buvo sulaikytas 21 metų vilnietis statybininkas Ruslanas Gumenas.

Jis neigė vežęs merginą, o telefoną tvirtino pirkęs iš nepažįstamo asmens. Tačiau tardymo izoliatoriaus kameroje kartu su R.Gumenu apgyvendintas agentas sugebėjo pergudrauti įtariamąjį. Įtikintas papasakoti, jog merginą nužudė kartu važiavę kiti asmenys, R.Gumenas sutiko kriminalistams parodyti vietą netoli Riešės, kur neva bendrininkai jį buvo privertę paslėpti kūną.

Vilniaus apygardos teismas R.Gumenui skyrė 13 metų laisvės atėmimo bausmę, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas ją sugriežtino iki 18 metų.

Tada R.Gumeno poelgiu taip pat stebėjosi sodų, kur jis gyveno, bendrijos kaimynai. Apibūdindami žudiką kaip ramų, tylų vaikiną, žmonės, kaip dažnai būna, negalėjo patikėti jį padarius tokį baisų nusikaltimą.

„Balsavimo“ auka?

Netrukus Panevėžio apygardos teismas turėtų paskelbti nuosprendį vadinamojoje Dembavos byloje. Du panevėžiečiai Deividas Antanaitis ir Julius Jakubaitis teisiami už septyniolikmetės dembaviškės nužudymą.

Prieš pusantrų metų nepilnametė buvo gyva sudeginta automobilio bagažinėje. Taip monstrai norėjo amžiams nutildyti išžagintą merginą.

Laukdama į Dembavą važiuojančio autobuso, ji paryčiais pakliuvo po miestą automobiliu skraidžiusiems alkoholiu ir narkotikais apsisvaiginusiems nusikaltėliams. Kaltinamieji teigia, kad mergina į jų automobilį įsėdo pati.

Ar ir ši septyniolikmetė netapo „balsavimo“ auka?

Komentaras

Ar verta rizikuoti savo gyvybe? Kodėl jauni žmonės nepasimoko iš kraupių istorijų, kurių aprašymai prasideda vienodai: išvaizdi mergina stabdė pakeleivingas mašinas ir žadėjo greitai grįžti, bet namų nepasiekė.

Tranzavimas ypač populiarus tarp studentų, nors autobuso ar traukinio bilietas jiems kainuoja pusę kainos, o privatininkai veltui irgi neveža.

Vilnietis psichologas Marius Daugelavičius paprastai paaiškina, kodėl jauni žmonės negalvoja apie galimą pavojų.

„Net jeigu laukia pavojus, žmonės negali negyventi, - svarsto jis. - Ir negalima gyventi taip, kad išvengtum visų laukiamų pavojų. Juk ir savo automobiliu važiuoti yra didžiulis pavojus, kiek žmonių žūsta vairuodami keliuose. Pavojinga eiti į viešą vietą, nes galima apsikrėsti įvairiausiomis ligomis. O išeiti tamsiu paros metu irgi pavojinga, nes tave gali apiplėšti. Jeigu taip pažiūrėtume, tame gyvenime viskas pavojinga. Tada kyla klausimas - negi tada negyventi, jeigu kažkur yra potencialus pavojus. Žmonės gyvena“, - sako M.Daugelavičius ir ironizuoja, kad saugiausia vieta išvengti pavojų yra nebent kalėjimas.

Anot M.Daugelavičiaus, keliavimas pakeleivingomis mašinomis yra pasaulio kultūros dalis. „Atsisakyti to tas pats, kas atsisakyti maisto, nes juk galima apsinuodyti. Žmonės nori gyventi, nori pažinti. Tai natūralus žmogaus poreikis“, - kalba psichologas.

M.Daugelavičius sutinka, kad internetas gali padėti išvengti panašių tragedijų. Bet ir gali nusikaltėliui padėti susirasti potencialią auką, nes jame įmanoma apsimesti, kuo tik nori.

Pasak jo, žmonės baimės nejaučia todėl, kad patekti į maniako rankas nė kiek ne didesnė tikimybė negu važiuojant žūti savo automobiliu.

„Jeigu pažiūrėtume, kiek šiaip žūsta savo automobiliuose ir važiuodami autostopu, statistika akivaizdi. Žmones mes galime raginti atsisakyti tų kelionių, bet jie vis viena neatsisakys. Tai kaip alkoholis: kiek raginama, bet ar padeda?“ - klausia psichologas ir pataria geriau klausti, iš kur pas mus randasi tokie nusikaltėliai.