Ir sukčiai išnyks kaip dinozaurai

Įkalinimo įstaigose ant gultų besivartantys ir potencialioms aukoms skambinėjantys šių nusikaltimų organizatoriai vis dažniau prikanda lūpą. Pas užkibusią „žuvelę“ pasiųsti laisvėje esantys jų sėbrai - vadinamosios kojos - antrankių šaltį pajunta dažnai nė nespėjusios pačiupinėti aukos perduodamų pinigų. Kaip pareigūnams pavyksta aplenkti nusikaltėlius? „Vakaro žinios“ išsiaiškino, kad su tokiais nusikaltimais kovojantiems teisėsaugininkams jau bene dešimtmetį gelbsti aferistų naudojamų telefoninio ryšio priemonių kontrolė. Ją pareigūnai taiko išanalizavę ankstesnius telefoninio sukčiavimo atvejus ir nustatę nusikaltėlių naudojamus telefonus bei numerius, iš kurių dažniausiai skambinama aukoms. Telefoniniai sukčiai - ne profesionalūs žudikai, kurie po įvykdytos užduoties nusikaltimo įrankį dažniausiai išmeta. Sukčiai dažnai naudoja tuos pačius telefonus ir SIM korteles, nes juos išmesti - pernelyg didelė prabanga. Kad ir kokios būtų skylėtos įkalinimo įstaigų sienos, naujų ryšio priemonių patekimas į šias įstaigas yra ribotas.

Pasak teisėsaugininkų, atvejai, kai policiją apie bandymą apgauti informuoja pačios aferistų aukos, yra gana reti. Sukčiai stengiasi aukai nepalikti nė menkiausios galimybės paskambinti į policiją - neleidžia nukentėjusiajam baigti pokalbio, kol į duris pasibeldžia pinigų atvykusios „kojos“. Jas supančioti nusikaltimo vietoje dažniausiai ir padeda nusikaltėlių telefoninių pokalbių kontrolė. Pasitaiko, kad sukčius aplink pirštą apvynioja ir klastą perpratę nukentėjusieji. Jie apsimeta tikintys kiekvienu aferistų žodžiu, tačiau, nepadėdami ragelio, sugeba patyliukais paprašyti artimųjų ar kaimynų iškviesti policiją. Dar kelios akimirkos - ir sukčių „kojos“ jau spurda pareigūnų tinkluose. Rugpjūčio pabaigoje būtent taip sukčius „išmaudė“ Kelmės rajono Užvenčio miestelio 81 metų gyventoja.

Galbūt jau tik laiko klausimas, kada sukčiai išnyks lyg dinozaurai? Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus viršininkas Pavelas Šegurovas sako, jog pasitelkus šiuolaikines technologijas šis klausimas iš tiesų yra išsprendžiamas. Tereikia noro, politinės valios ir, žinoma, lėšų. „O kiek lėšų buvo išleista mobiliojo ryšio slopintuvų įrengimui įkalinimo įstaigose ir kokį efektą pasiekti tai padėjo? - klausia P.Šegurovas. - Deja, arba tie slopintuvai niekam tikę, arba sumontuoti netinkamoje vietoje, dėl to yra zonų, kurių jie neaprėpia. Realybė tokia, kad ir šiandien šalyje nėra nė vienos įkalinimo įstaigos, iš kurios aukoms neskambinėtų telefoniniai sukčiai. Viena policija jų tikrai neišgaudys. Kas iš to, jei nusikaltėliai nustatomi, nuteisiami, bet, atlikdami bausmę, ir toliau vykdo analogiškus nusikaltimus? Telefoniniai sukčiai išnyks tik tada, kai jiems bus užkirstos techninės galimybės užsiimti tokia veikla.“

P.Šegurovo nuomone, dėl to, kad po žmonių kišenes naršo įkalinimo įstaigose bausmes atliekantys nuteistieji, atsakomybę turėtų prisiimti ir šalies valdžia, ir jai pavaldžių institucijų atstovai, nesugebantys užkirsti kelio galimybėms mulkinti žmones. „Ir kaip paaiškinti nukentėjusiajam, kad jį apgavo žmogus, kuris sėdi valdiškoje įstaigoje, prižiūrimas dešimčių pareigūnų? - retorinį klausimą kelia P.Šegurovas. - O nuostolių dėl tokios veiklos patiria ir nukentėjusieji, ir valstybė - kiekvieno nusikaltimo tyrimas irgi kainuoja.“

Pasak komisaro, spręsti situaciją iš peties galbūt pastūmės precedentai, kai nuo įkalinimo įstaigose laikomų asmenų nukentėjusioms aukoms teismų sprendimu nuostolius atlyginti buvo įpareigotos tų įstaigų administracijos. „Tačiau klausimą reikia spręsti pačiu aukščiausiu lygiu, o ne kaltinti vienos ar kitos įstaigos vadovus“, - įsitikinęs P.Šegurovas.

Estijoje, Tartu kalėjime, viešėjusį kriminalistą nustebino estų pareigūnų žodžiai, kad jų kalėjime telefonas pastarąjį kartą buvo rastas prieš trejus metus. „Pabandykime įsivaizduoti, kiek telefonų rastume padarę kratą bet kurioje mūsų šalyje esančioje įkalinimo įstaigoje, - svarstė komisaras. - Ko gero, jų būtų aptikta ne vienas šimtas. O estai sugebėjo išspręsti tą problemą. Tartu kalėjime skenuojamas kiekvienas įeinantis žmogus, net darbuotojai darbo metu negali naudotis mobiliaisiais telefonais, nuo galimų šios tvarkos pažeidimų sergi davikliai. Įšauti SIM kortelę ten taip pat nėra galimybės, nes aplink kalėjimą palikta plati neprieinama zona - pelkėta miškinga vietovė.“

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“