Sergančiojo koronavirusu dienoraštis (8)

Visą naktį kamavo šaižus ir erzinantis galvos skausmas, kratė drebulys, pylė šaltas prakaitas.

Kai imdavo krėsti šaltis, gėriau įvairių žolelių arbatas, pagardintas medumi ir didele citrinų doze. Per pirmąsias aštuonias sirgimo dienas į arbatas supjausčiau maždaug 30 citrinų, tad rūgštokas arbatos skonis tiesiog erzino... Kartkartėmis net imdavo pykinti.

Naktį - tarsi kosmose

Lovoje varčiausi nuo vieno šono ant kito, tačiau apie miegą ir sapnus teko tik pasvajoti - vis dažniau galvą sudurdavo skausmai. Šiek tiek gelbėjo paracetamolis ir vaistai nuo galvos skausmo, tačiau geriau pasidarydavo tik kelioms akimirkoms.

Žvelgiau į laikrodį: 2, 3, 4, 5... valandos, o dar net nė kelioms minutėms neužmerkiau akių.

Galvoje kirbėjo, kad 9.15 val. internetu turiu prisijungti prie darbo susirinkimo, bet tai dar niekis... Mąsčiau, kaip reikės pasidaryti pažadėtus darbus, o jų kasdien vis kaupėsi ir kaupėsi... Dienomis į telefoną skambino žmonės ir teiravosi, kada imsiuosi jų darbo, o aš vis kartojau - palaukite kelias dienas, nes esu šiek tiek apsirgęs. Darbai nebuvo ypatingos skubos, tad galėjau kuriam laikui ir atidėti. Nesinorėjo kiekvienam aiškinti, kad mano durų slenkstį perkopė ir organizmą kankina visą pasaulį gąsdinantis koronavirusas... Vis svajojau, kad galva po nakties taps lengvesnė, nebekankins skausmai, išnyks jausmas, kad galvoje pripilta smėlio ir ryte galėsiu prisėsti prie kompiuterio.

Bet kur tau - naktį galva svaigo taip, kad jaučiausi kaip kosmose. O dar ėmė laužyti ir kojų kaulus...

Net įsijungiau kambaryje šviesą, nes tamsoje ėmė supti lyg kokiame audringos jūros blaškomame laive.

Nakties metu dar kelis kartus pasimatavau kūno temperatūrą, tačiau gerų ženklų nesulaukiau: temperatūra šokinėjo nuo 37,4 iki 37,9 °C laipsnių. Nors visos ligos metu temperatūra nė karto nebuvo perkopusi 38 °C, tačiau ta, palyginti nedidelė, kūno temperatūra itin vargino.

Supratingi kolegos

Prasikankinau iki 7 valandos ryto ir galiausiai šiaip ne taip pavyko užmigti. 8.20 val. pažadino suskambęs durų skambutis - kaip ir kasryt, viena maistą tiekianti įmonė tokiu laiku man atveža visos dienos maistą. Šiaip ne taip išsirangiau iš lovos ir, palaukęs kol nuo durų nueis maisto išvežiotojas, pasiėmiau savojo maisto lauknešėlį.

Jaučiausi lyg volu pervažiuotas, galva svaigo ir plyšo iš skausmo. 9.15 val. reikia jungtis prie kompiuterio ir dalyvauti nuotoliniu būdu vykstančiame darbo susirinkime. Jaučiu, kad šįkart jėgos mane visiškai apleido, tačiau sulaukiu susirinkimo ir bandau jame dalyvauti. Žiūriu į ekraną, kažkas kažką kalba, o man liejasi akyse, nesuprantu, kas vyksta. Kolegos pamatę, kad man jau išties negerai, prisiėmė padaryti mano darbus ir paragino eiti gultis į lovą bei ilsėtis...

Lyg akmuo nukrito nuo širdies... Atvirai pasakius, net neįsivaizduoju, kokius darbus kompiuteriu būčiau atlikęs tokios būsenos... Kritau į šiltus patalus ir vėl kažkokiu būdu pavyko užmigti.

Pabudau popiet, o burna taip išdžiūvusi, kad atrodo lyg būčiau Sacharos dykumoje arba po itin audringo vakarėlio... Organizmas taip priprato prie nuolatinių arbatos dozių, kad, keletą valandų to nesulaukus, ėmė džiūti burna.

Pažįstama, kuri man prie buto durų paliko knygas, papasakojo, kad jos tėtis guli Airijos ligoninėje, prijungtas prie deguonies kvėpavimo aparato. Ji apie tai sužinojo tik dabar, o tėtis guli ligoninėje jau savaitę ir jo būklė negerėja...

Tokios žinios, kai pats sergi ta pačia klastinga ir nenuspėjama liga, įneša dar daugiau sumaišties ir baimės. Ėmiau jausti, kad ir mano kvėpavimas yra pasunkėjęs, ypač naktį, kai aplink tylu.Girdžiu kiekvieną įkvėpimą ir, regis, lyg kvėpuočiau pro kokį nors koštuvėlį... Kažkada girdėjau per televiziją - neva reikia įkvėpti ir bandyti kelioms sekundės sulaikyti kvėpavimą. Jei tai pavyksta, neva, viskas yra gerai. Pabandžiau, bet man nepavyko.

Tik šiek tiek giliau įkvėpęs iš karto imdavau kosėti... Sausas ir nemalonus kosulys. Prisiminiau gydytojos žodžius: "Jei pradėsite dusti, skambinkite greitajai..."

Tęsinys - kitame "Vakarų ekspreso" numeryje.