Sergančiojo koronavirusu dienoraštis (5)

Ilgai svarsčiau, ar apie tai, kad sergu koronavirusu, pranešti tėvams, visgi jie arti pensinio amžiaus, tad mintyse kirbėjo mintis: "Galbūt geriau pranešiu tada, kai jau pasveiksiu, kam be reikalo juos jaudinti?" Jie nuolat stebi žinias, skaito naujienas ir mato ne itin malonius vaizdus apie koronavirusą: perpildytos ligoninės, žmonės guli intensyvios terapijos skyriuose su prijungtais plaučių ventiliavimo aparatais ir panašiai...

Mamytės nuojauta

Visgi taip jau sutapo, kad netrukus paskambino mamytė. Turbūt jos vidinė nuojauta buvo stipresnė už mano abejones. Ji pasiteiravo, kaip sekasi. Tikriausiai motiniška prigimtis ir mano, po kelių bemiegių naktų, beprotiško galvos skausmo, kaulų laužymo ir nekrintančios kelias dienas temperatūro, ne itin "šviežias" balsas išdavė, kad man ne viskas gerai...

Prisipažinus, kad šiandien atkeliavo teigiami COVID-19 testo rezultatai, mamytė sekundei nutilo, tačiau tuoj pat ėmė klausinėti, kaip jaučiuosi, kokie simptomai, kokius vaistus geriu, ar kontaktuoju su gydytoja ir panašiai... Pasakiau, kad pas šeimos gydytoją nesu buvęs gal daugiau nei septynerius metus. Be to, manoji šeimos gydytoja yra išėjusi į kitą kliniką, o galbūt net ir į užtarnautą pensiją...

Prieš maždaug penkerius metus norėjau savo šeimos gydytojos konsultacijos. Atvykus į šeimos kliniką, kurioje gydžiausi nuo vaikystės, man buvo pranešta, kad mano šeimos gydytoja nebedirba, nes neva išėjo kitur. Paprašius pasakyti kur, kadangi aš norėčiau užsiregistruoti ten, kur ji gydo, man tuomet buvo atsakyta: "Mes tokios informacijos neteikiame."

Tada pamąsčiau: įdomūs darbo metodai - negana to, kad man bent telefonu niekada nebuvo pranešta, jog mano šeimos gydytoja šioje klinikoje nebedirba, o dar ir slepiama informacija...

Taigi aš tąkart prieš maždaug penkerius metus numojau ranka ir kiek pyktelėjęs iš klinikos išėjau lauk. Nuo to laiko nesu buvęs pas šeimos gydytoją. Be to, dar prieš tai daugiau nei dvejus metus nesilankiau pas savo minėtąją gydytoją. Dar pagalvojau, dirbu pagal individualios veiklos pažymą, kas mėnesį moku privalomą sveikatos draudimą, vadinamąją PSD įmoką, o jokių paslaugų nesu gavęs jau daugybę metų... Kur jau sakys, kad išėjo šeimos gydytoja, juk klinika už kiekvieną savo pacientą gauna tam tikrą pinigų sumą, o toks, kuris retai serga, yra itin paklausus ir pelningas klinikai pacientas.

Taigi, susirgęs koronavirusu, net svarsčiau, kaip man sužinoti, kokia man paskirta šeimos gydytoja ir apskritai, ar tokią turiu. Be to, dabar tokia slegianti būsena, galva plyšta, sunkiai mąstosi, o čia dar reikia užsiimti gydytojos paieškomis. Nebuvo jėgų...

Visą šią istoriją papasakojau mamytei ir ji išklausiusi pasakė: "Lukterk, tuoj paskambinsiu."

Pažintis su šeimos gydytoja

au po kelių minučių suskambėjo mano telefonas, regiu nežinomą numerį... Atsiliepus vardu ir pavardė prisistatė moteris ir pasakė, kad yra mano šeimos gydytoja. Teigė, kad mano mamytė skambino į kliniką ir pranešė, kad aš sergu koronavirusu. Dar bandžiau juokauti, kad tik koronaviruso dėka sužinau, kas mano šeimos gydytoja...

Ji buvo nustebusi, kad mano artimoje aplinkoje niekas neserga koronavirusu, kiek man žinoma, bent iš nuolat bendraujančiųjų rato neturėjau kontakto su sergančiuoju, tačiau aš be gydytojos konsultacijų užsiregistravau koronaviruso testui ir galiausiai sulaukiau teigiamo rezultato. Ji dar paklausė: "Kaip jūs taip nusprendėte, kad galite sirgti koronavirusu, juk temperatūra, galvos skausmas gali būti peršalimo simptomai."

Tada aš atsakiau: "Jei visi taip kaip aš atsakingai pažiūrėtų į temperatūrą, galvos skausmus ir kaulų laužymą, iškart izoliuotųsi namuose, nesišlaistytų gatvėmis, tada ir virusas taip sparčiai neplistų tarp žmonių."

Dar pridūriau, kad esu girdėjęs dešimtis istorijų, kai neva su sloga ir galvos skausmu žmonės eina į darbus, mąsto, kad čia tik lengvas vėjelio perpūtimas ir peršalimas, ir užkrečia koronavirusu daugybę žmonių...

Ji su tuo sutiko ir ėmė klausinėti, kaip gydausi ir kokia mano savijauta. Atsakius, kad temperatūra daugiausiai pakyla iki 37,9°C ir su paracetamolio, daugybės puodelių arbaosų, citrinos ir medaus pagalba ją dienos bėgyje pavyksta numušti iki 37,2°C - 37,4°C. O galvos skausmą bandau malšinti "Apap" ir "Nalgesin" vaistais.

Tada šeimos gydytoja pasakė, kad paracetamolis ir arbatos su citrina ir medumi gerai, ir liepė tai tęsti bei pridūrė: "Jei pradėsite dūsti, tada iškart skambinkite greitajai pagalba." Tiek buvo iš jos žinių. Dar leptelėjo, kad paskambins man rytoj.

Sugrįžo vaikystės prisiminimai

Pabaigus pokalbį su gydytoja, paskambinau mamytei ir viską raportavau, o ši teigė, kad krauna man lauknešėlį ir po keliasdešimt minučių iš kito miesto galo atveš visuomeniniu transportu. Pasakiau, kad visko turiu ir man kol kas nieko nereikia, be to, paraginau pasisaugoti ir nevažinėti autobusais, siaučiant žaibišku greičiu plintančiam virusui. Ji į tai nereagavo...

Maždaug už pusvalandžio (tiek laiko trunka iki manęs atsibelsti autobusu) suskambo durų skambutis. Pažvelgęs pro akutę matau, kaip mamytė prie durų deda du didžiulius maišus ir greitai lipa laiptais žemyn.

Dar palaukiau kelias sekundes, kol tikrai nueis, atidariau duris ir susirinkau lauknešėlį. Čia buvo visko, ko tik širdis geidžia: karšta rūgštynių sriuba, taip pat dar garuojantis vištienos filė kepsniukas su bulvėmis ir šviežiomis daržovėmis, keletas bananų, mandarinų, maždaug dešimt citrinų, litras medaus, česnakų, pora pakelių paracetamolio, vaistų nuo galvos skausmo ir kokių tik nori arbatų: čiobrelių, ramunėlių, įvairių žolelių su imbieru ir net vaisinės... Be to, desertui įdėta ir mano mėgstamiausio pyrago su varške.

Dar radau stiklainį, kuriame, kaip vėliau mamytė paaiškino, sutarkuoti imbieras, citrina, česnakas ir įdėta dar medaus... Ji ragino tokio mišinuko valgomąjį šaukštą ar du užkąst kaskart prieš einant valgyti.

Dar kartą įsitikinau, kad kas jau kas, bet tėvai, nutikus bėdai, mes visus savo reikalus ir pirmieji atskubės į pagalbą... Mamytės nuoširdus rūpestis, nuolatiniai skambučiai, palaikantys ir padrąsinantys žodžiai, man suteikė papildomų jėgų sveikti. Vėl pasijutau tarsi mažas vaikas, kuris ištirpsta mamytės glėbyje... Tiesa, šiuo atveju tas apglėbimas tik metaforiškas, kadangi dėl viruso plitimo negalima susitikti, tačiau nuolatiniai pokalbiai su vaizdu per "Messinger" programėlę ir palaikymas labai šildė ir guodė...

Net galvoje praslinko prisiminimai, kaip mamytė vaikystės vakarais švelniai kasydavo nugarą, sekdavo pasakas ir laukdavo kol mes su broliu užmigsime. Mintis, lyg tai vyktų šiandien, suteikė papildomų jėgų kautis su pasaulį užvaldžiusiu klastinguoju virusu.

Tęsinys - rytojaus "Vakarų ekspreso" numeryje.