Ligonis prisipažino, kad baisu buvo tik pačią pirmą dieną, kai jam pranešė, kad jo COVID-19 testas – teigiamas, bet pridūrė dabar esąs visai ramus, nes kraujo tyrimai – geri. Kiti koronavirusu infekuoti senoliai, kuriais rūpinosi G. Čepas, irgi sakė, jog nekosėja, nekarščiuoja, naujų sveikatos sutrikimų nepastebėję. „Jaučiuosi normaliai“, – patikino ir Danutė, iš pažiūros – tuoj perkopsianti 9-ąjį dešimtmetį.
G. Čepas šiuos vaizdo įrašus išsaugojo ir redakcijai parodė, kad nemanytume, jog fantazuoja.
Balandžio gale dešimt dienų privačiame Klaipėdos hospise senjorus slaugęs vyras dalijasi visiškai kitokiais įspūdžiais nei tais, kurie užklumpa stebint Italijos, Anglijos ar Jungtinių Amerikos Valstijų žiniasklaidos pateikiamus apokalipsės komiksus su dūstančiais, prie plaučių vėdinimo aparatų prijungtais perpildytose palatose ir laukiančiais eilės į karstus sunkvežimiuose vienišais senukais.
G. Čepas tvirtina, kad tuo metu, kai jis savanoriavo „Klaipėdos hospise“, ten nė vienas iš beveik 40 senjorų, kuriems buvo nustatytas koronavirusas, nejautė nė menkiausių šios ligos simptomų.
Be to, globos namuose, kur paskutines dienas skaičiuoja ir insultą patyrę, ir sunkūs onkologiniai ligoniai, per tą laiką buvo tik viena mirtis.
Be atlygio su jais per patį pandemijos įkarštį dirbęs klaipėdietis pastebėjo, kad dėl šalyje įvesto karantino atsirado absurdų, kurie padėtį dirbtinai apsunkina ir paskatina dar labiau abejoti gyventojams bei gydymo, slaugos įstaigoms primestų reikalavimų nauda.
G. Čepas „Klaipėdos hospiso“ darbuotojams padėjo prižiūrėti senukus būtent tada, kai viešumon ėmė kilti šių slaugos namų problemos dėl licencijos, o užsikrėtę žmonės, anot jo, biurokratams visai nerūpėjo.
Apie darbo aplinką ir nuotaikas hospise klaipėdietis „Delfi“ pasakojo jau iš uostamiesčio savivaldybės jam suteikto motelio kambario. Neiškišęs nosies į lauką čia vyras turi praleisti iš viso 14 dienų, net jei pasitvirtintų, kad slaugydamas infekuotus senukus koronavirusu jis taip ir neužsikrėtė.
– Kodėl nusprendėte savanoriauti hospise, ir dar – tokiu metu, kai slaugos namai tapę koronaviruso židiniais?
– Sužinojau, kad Klaipėdos hospise trūksta slaugytojų, kadangi dauguma jų priversti izoliuotis dėl to, kad dirbo su infekuotaisiais, o jokia Klaipėdos gydymo įstaiga nei medikai nesiruošė padėti.
Turiu licenciją darbui su cheminėmis medžiagomis, patalpų dezinfekavimui. Maniau, kad mano pagalbos pakaks, jei tiesiog pakonsultuosiu darbuotojus, padėsiu jiems pasidaryti saugius, švarius koridorius, atskiriančius juos nuo užsikrėtusiųjų.
Galiausiai vietoj planuotų poros valandų pasilikau ten dirbti 10 dienų. Galiu prižiūrėti senus žmones, nes panašios praktikos įgijau dar tarnaudamas kariuomenėje, taip pat dirbdamas plaukimo treneriu su neįgaliaisiais, padėdamas benamiams.
– Kaip atsidūrėte saviizoliacijoje?
– Baigęs darbus hospise, privalėjau pasirašyti sutikimą dėl saviizoliacijos, kadangi dešimt dienų turėjau kontaktą su užsikrėtusiais koronavirusu.
Man atrodo keista, kad kai per tą laiką, kol mes, savanoriai, hospise dirbome, po savo dienos pamainos galėdavome eiti kur norime, susitikti su kuo norime, niekas jokių draudimų netaikė, niekas mūsų uždarytų nelaikė, bet kai tik nutraukėme šią veiklą, staiga tapome pavojingais.
Net nežinau, ar aš dabar turiu teisę išlįsti kad ir su kauke pasportuoti į kiemelį, kuris yra prie man suteiktų apartamentų. Nenoriu rizikuoti, nes gresia bauda iki pusantro tūkstančio eurų. Taip išeina, kad jei būčiau tęsęs savanorystę hospise, kur yra infekuotų, tai ir toliau būčiau galėjęs vaikščioti visur.
Absurdas: mes, slaugytojai ir savanoriai, einame į patį infekcijos židinį kiekvieną dieną, kiekvieną dieną grįžtame iš jo, ir niekam tai neįdomu, o žmogus kažkur žvejoja, ir už tai, kad jis be kaukės, jį kaip nusikaltėlį prie upės pradeda vaikytis pulkai pareigūnų, skiria jam milžiniškas baudas.
Tie per karantiną įvesti reikalavimai ir baudos – tai ne kas kita kaip žmonių įtraukimas į vergiją.
– Dešimt dienų pradirbote su infekuotaisiais. Kaip jaučiatės?
– Jaučiuosi puikiai. Tikiuosi, kad nesergu, nes lig šiol nejaučiu jokių šios infekcijos simptomų ar pašalinių sveikatos sutrikimų. O jei blogai pasijusčiau, jei pakiltų temperatūra man būnant namie, tikrai nesiveržčiau susitikinėti su žmonėmis, neičiau į viešąsias vietas, juk esu atsakingas.
Parašiau prašymą, kad man būtų padarytas koronaviruso testas. Jei bus neigiamas, reikalausiu, kad mane paleistų. Man būti užsidarius – kalėjimas. Nesu pratęs nieko neveikti.
Galėčiau dabar daryti kokius nors visuomenei naudingus darbus, užuot tūnojęs tarp keturių sienų. Kodėl turiu sėdėti kaip koks tranas, kai nė neaišku – esu užsikrėtęs ar ne?
– Jūsų dėl koronaviruso netyrė?
– Vieną kartą testavausi. Po pirmų penkių savanoriavimo hospise dienų paskambinau 1808, informavau, kad bendravau ir turėjau kontaktą su infekuotaisiais, ir mane ištyrė. Atsakymas buvo neigiamas.
Dirbau dar penkias dienas. Bet jau kai atidirbau ir privalomai užsidariau saviizoliacijai, tyrimo sulaukti negaliu.
– O kokia kitų hospise dirbusių ar savanoriavusių asmenų situacija?
– Kai tame pačiame hospise buvo tiriami kiti darbuotojai, iš visų tik porai buvo nustatytas covidas. Nepaisant to, po testavimo privalėjo izoliuotis visi, nepriklausomai nuo to, ar serga, ar ne.
Taip slaugos namai liko be darbuotojų. Kai kurie, privalomoje saviizoliacijoje atbuvę tas 14 dienų, grįžo į hospisą ir toliau ten dirbs. Tačiau kodėl prieš tai jie negalėjo dirbti, jokia valstybės įstaiga to nepaaiškina.
Kituose senelių namuose, Kartenoje, taip pat rado COVID-19. Visi supranta, kad tie, kas juos slaugė, galėjo užsikrėsti, todėl jau nėra skirtumo, ar atsiskirs, ar su infekuotaisiais toliau kontaktuos. Yra slaugos darbuotojų, kurie sutinka toliau dirbti, tačiau to daryti jiems neleidžiama.
Kol jie sėdi užsidarę, įstaiga priversta ieškoti naujų slaugytojų, kurie vis tiek turės bendrauti su apsikrėtusiais.
Tai kokia prasmė to privalomo slaugytojų izoliavimosi, jei vis tiek reikia naujų darbuotojų, kurie jau pirmą darbo dieną turės neišvengiamai kontaktuoti su apsikrėtusiaisiais, tačiau saviizoliuotis neprivalės, o grįžus seniems darbuotojams, privalės saviizoliuotis, net kai jokių viruso simptomų nejaus? Turbūt jūs irgi nesudėliojate logikos?
– Ne, iki galo nesudėlioju. Dirbote su apsaugos priemonėmis?
– Nė viena įstaiga mums nesuteikė jokios informacijos, kaip turėtume tvarkytis. Hospisas buvo visiškai paliktas likimo valiai dėl to, kad visoms institucijoms pagrindinis klausimas buvo ne ligoniai, ne slaugos namuose dirbantys savanoriai ir specialistai, o formalumai, kadangi paaiškėjo, kad įstaiga neturi visų reikiamų licencijų – jų negavo kitiems aukštams, kadangi pastate nėra lifto ir trūksta kažkokios kriauklės.
Patiems seneliams to lifto lig šiol visai neprireikė, nes jie nevaikšto, bet niekam tai nerūpi – yra tokia norma, ir ją privalu atitikti.
Šiame hospise maitinimas tikrai geras ir apgyvendinimo sąlygos normalios, net nėra ką lyginti su valstybinėmis slaugos įstaigomis, senukai patenkinti, bet žiūrima tik formalių reikalavimų.
Hospiso vadovai buvo šoke, kad savivaldybei, valstybės institucijoms visai nesvarbu, kokia ten gulinčių žmonių sveikatos būklė, kokia darbuotojų padėtis, ar jiems nieko netrūksta, svarbiausia – pati licencija.
Buvo ruošiamasi visus kažkur išvežioti, nė neatsižvelgiant į ligonių ir jų artimųjų norus, jau nebekalbant apie sveikatos būklę. Nebuvo jokio bendradarbiavimo.
Galiausiai Klaipėdos Ekstremalių situacijų komisija priėmė sprendimą palikti visus hospise, vadovaudamasi protingumo kriterijais ir žmogiškumu, o ne kažkokiais kvailais Sveikatos apsaugos misistro įsakymais ir Visuomenės sveikatos centro nurodymais.
Todėl iš pradžių reikalaujamų priemonių trūko. Supratau, kad dirbome, pažeisdami nustatytą tvarką. Nepatikėsite – dirbdamas paromis, atlikau šimtus skambučių: į ministerijas, Visuomenės sveikatos centrą, komisijas – niekas negalėjo pasakyti, ką tokiu atveju turėtume daryti.
Norime padėkoti „Laisvės TV“, į pagalbą įsijungusiai Vilniaus savivaldybei ir kitiems rėmėjams, iš kurių visų reikiamų priemonių ir gavome.
Bet su ta apsauga ištisai dirbti – labai nepatogu: kaukė drėksta, nuolat ją taisaisi, akiniai rasoja, juos reikia valyti. Pagalvojau, kad jei pirmomis dienomis, kai nebuvo šių priemonių, pagavau tą virusą, jį jau vis tiek turiu ir nebėra skirtumo, kaip toliau dirbsiu su užsikrėtusiais, todėl jas nusiėmiau, išskyrus pirštines, nes su jomis ir lig tol dirbome.
– Kokia apskritai buvo atmosfera hospise, kai beveik visiems senukams buvo diagnozuotas koronavirusas?
– Visus tyrė apie balandžio vidurį. Iš 38 asmenų tik keturiems testo atsakymas buvo neigiamas. Nepastebėjome, kad būtų pasikeitusi jų savijauta. Senukai jautėsi kaip senukai: kiekvienas – su savo ligomis.
Bet aš, sekdamas žinias apie situaciją Italijoje, Ispanijoje, kur seniems žmonėms masiškai reikia plaučių vėdinimo aparatų, kur visi miršta, pradėjau stebėtis, kad mes tokio siaubo nepatiriame.
Pamaniau, gal vis dėlto ir mūsų senoliams ateityje bus reikalinga papildoma pagalba, kokia nors papildoma įranga, todėl nusprendžiau visus, kurie yra sąmoningi, jiems davus sutikimą, apklausti, o pokalbius įrašyti.
Kai kurie jų tik iš manęs sužinojo, kad jie turi covidą, nes visiškai nejautė jokių to viruso požymių. Visi kalbinti šimtu procentų užtikrino, kad jaučiasi normaliai, kad naujų sveikatos sutrikimų nepajuto.
Bet jei jie būtų mirę, net jei juos nešant, kur netyčia būtų užkliuvę ir nukritę, pavyzdžiui, nuo laiptų, vis tiek būtų priskirti koronaviruso aukoms.
– Ar tikrai? Nejaugi buvo tokių atvejų, kai žmogus mirė nuo savų, įsisenėjusių ligų, bet formaliai įtrauktas į mirusiųjų nuo koronaviruso sąrašus?
– Tikrai. Kai aš atėjau savanoriauti į hospisą, sužinojau, kad du, kurie mirė, buvo iškart įtraukti į mirčių nuo koronos sąrašus vien todėl, kad iki mirties jiems buvo diagnozuota ši infekcija, nors jie lig tol jau buvo labai silpni dėl kitų senyvo amžiaus žmonėms būdingų ligų ir bet kurią dieną galėjo išeiti.
Bene 70 proc. hospiso senukų yra tokios būklės, kad dienų klausimas, kada mirs. Mes, laikinai dirbantys savanoriai, jų ligos istorijos žinoti negalime, apie tai informacija mums neteikiama, bet iš to, kiek su žmogumi pasikalbi asmeniškai, sužinai, kad jis turi aibę sveikatos problemų, išgyveno daug operacijų.
Man dirbant, iškeliavo viena močiutė, su kuria aš pats nemažai bendravau. Prieš mirtį jai buvo diagnozuotas koronavirusas, bet jokie covido simptomai tai moteriai nepasireiškė. Ji turėjo sunkių traumų, kitų ligų, tačiau buvo priskirta koronaviruso aukoms.
Beje, kol dirbau, buvo toks nemalonus įvykis su viena moterimi. Jai tuštinantis pasirodė kraujavimas. Iškvietėme greitąją.
Atvažiavo visai kitokia nei rodoma TV reportažuose iš užsienio, kai greitoji pagalba apsirūpinusi visa įranga. Sunku būtų patikėti, bet mūsų iškviesta greitosios mašina buvo visiškai tuščia, be jokios įrangos, be jokių medicinos priemonių, viduje buvo tik metalinis neštuvas – visai kaip lavoninė.
Dabar medikai visur vaizduojami kaip didvyriai, kuriems turime dėkoti, lankstytis, ploti už tai, kad dirba sunkiomis sąlygomis, puola gaivinti ligonius, stengiasi iš paskutiniųjų. Susidūrėme su visiškai kitokia realybe.
Ligoninė moters nepriėmė, nes ji buvo infekuota. Gydytojai turėjo skubėti ligonei daryti echoskopiją, nedelsiant suteikti pagalbą, bet tik paėmė iš piršto kraują ir išsiuntė į kitą ligoninę – infekcinę. Ir ten ligonės nepriėmė.
Iš gydymo įstaigų pagalbos taip ir nesulaukėme, visos pacientės atsikratė, teko ją sergančią pasiimti atgal į hospisą. Lig šiol ji ten guli prižiūrima. Jei senutė būtų nusibaigusi ją vežiojant po ligonines, kurios atsisakė ją priimti, arba nuo ligos, kurios taip ir neištyrė, turbūt būtų paskelbta, kad ji mirė nuo covido.
– Prieš šį interviu minėjote, kad jums abejonių kelia ir testai.
– Dėjome dideles pastangas dėl antro senukų testavimo, kad sergančiuosius galėtume atskirti nuo sveikų. Iš tų, kam po pirmo tyrimo koronavirusas buvo nustatytas, antras testas dvylikai parodė jau neigiamą atsakymą.
Jei taip ir nebūtume išreikalavę dar vieno tyrimo, statistika liktų nepasikeitusi, visi tirti vieną kartą ir toliau būtų priskirti sergantiems, o jei kuris iš jų per tą laiką būtų miręs, tai būtų konstatuota, kad mirė nuo koronaviruso.
Prieš kelias dienas sužinojau, kad pasveiko dar dešimt. Tai klausimas – kas vis dėlto tas COVID-19 per mirtina liga, kuria sergant, jokių simptomų nėra, nereikia jokių vaistų ir be jokių vaistų pasveiksta net tie, kurie viena koja danguje?
Tyrimų rezultatams įtakos gali turėti pati testavimo procedūra. Manau, kad ji turi atitikti tam tikras sąlygas. Senukai jau gali palyginti, kaip buvo imami mėginiai tyrimams. Kiek su jais kalbėjau, tai jie atsimena, kad pirma testavimo procedūra buvo atliekama daugiau dėl formalumo.
Antras testavimas vyko jau stengiantis laikytis tvarkos, pavyzdžiui, palatose buvo atidaryti langai, kad patalpos vėdintųsi, nes jose guli po kelis žmones, o mėginiui paimti pagaliukas buvo kišamas giliau tiek į gerklę, tiek į nosį.
Tai apskritai klausimas – ar tie, kam pirmą kartą buvo nustatytas tas covidas, iš tikro jį turėjo, ar negalėjo testai klysti, jei procedūra buvo atliekama aplaidžiai? Tas klausimas kilo ne man vienam.
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą