"Vilties bėgimo" upės krantų nesimatė

Jis aktyviai sportuoja ir žiemą, ir vasarą, tad 6 km nuo „Akropolio” įveikė net neuždusęs. Ponas Klemensas turėjo ir kitą tikslą – pasidairyti po Klaipėdą, kurios nelabai pažįsta, tad iki starto iš geležinkelio stoties ėjo pėsčias. Pavydėtina ištvermė.

Kasmet „Vilties bėgimas” sutraukia gausybę žmonių, turinčių įvairių intencijų: kas bėga vardan susirgusių onkologinėmis ligomis artimųjų ir bičiulių, kas bėgimu prisimena jau išėjusius. Bet turbūt daugiausia tų, kurie tiesiog nori patikrinti save – kiek dar turi parako parakinėje. Būtent tuo norėjo įsitikinti Marius Navickas iš Palangos, Arūnas Smalakys iš Kartenos, šiemet bėgę pirmą kartą. 6 ir 3 km bėgo ir p. Mariaus sūnus bei duktė. O moksleiviams „Vilties bėgimas” – pramoga. Jie dar neįsijautę, koks trapus gyvenimas. Nors buvo mokyklų auklėtinių, kurie bėgo su susirgusių bendramokslių vardais, skaudžiai pajutę ligos alsavimą visai greta. Šiemet internetu buvo užsiregistravę arti 3000 bėgikų. Tačiau, kai jų upės plūdo į Vasaros estradą, regimybė buvo – ar tik ne 10 tūkstančių? Nes labai daug bėgikų net nesiregistruoja. Ir jų gretos atrodė tarsi upė, kurios krantų nesimato.

"Seni kibirai" keleivių nesulaukė

Onkologinėmis ligomis susirgusius vaikus, neįgaliuosius nuo prekybos centro BIG į Vasaros estradą šiemet pasišovė vežti senovinių automobilių asociacija „Seni kibirai”. Bet senovinių automobilių vairuotojai keleiviukų taip ir nesulaukė. Vaikams įdomiau buvo susitikti su Lietuvos prezidente prie „Studlendo”. Užtat džiaugsmą patirti galėjo "Vakarų ekspreso" korespondentė, įsiprašiusi pas Alfredą Lakštutį, vairuojantį 1960 m. laidos „Ford Thunderbird”. Jis apie savo automobilį žino viską, net ir tai, kad šios markės automobiliu važinėjo JAV prezidento žmona Žaklina Kenedi. Apie 1918 m. laidos elektromobilį ševroletą viską žino ir Augustinas ir Jolanta Jankevičiai, savo aprangą priderinę prie tų laikų stilistikos. Jų elektromobilis gali išvystyti apie 30 km per valandą. Tad, pavyzdžiui, Elvio Preslio įvaizdį imituojantis Karolis Simonaitis, vairavęs 1959 m. kadilaką ar ponas Aidas iš Kretingos, atvykęs su 1933 m. laidos plymutu, savo „žirgus” karavane turėjo kiek prilaikyti. Buvo įdomu, kaip daugiau nei 20 senovinių automobilių karavanas pravažiuos šviesoforus, ar jiems kolonos nesuardys pašaliniai automobiliai. O tokių bandymų būta. Bet policijos atžvilgiu – vien pagyros. SAA „Seni kibirai” į Vasaros estradą važiavo ne tuščiomis rankomis. Broliams pranciškonams jie įteikė stiklainį, kurį vežiojasi į visus senovinių automobilių paradus, kuriuose renka aukas Vilties miesto statiniams ir jiems išlaikyti.

Jautrus susitikimas

Dar prieš bėgimą į Vilties šventę atvykusi prezidentė D. Grybauskaitė susitiko ir su onkologinėmis ligomis sergančiomis moterimis Vilties miesto terapijos korpuse. Ji sakė prieš 6 metus palaidojusi savo tėtį, sirgusį onkologine liga. Ir puikiai žinanti, ką susirgusiam ir jo artimiesiems reiškia viltis. „Tai buvo labai jautrus susitikimas”,- po jo sakė centro ir jo talkininkų savanorių vadovė Aldona Kerpytė, patyrusi 3 onkologines operacijas, spinduliavimus.

Nepakartojama atmosfera

Per pirmąjį „Vilties bėgimą” prieš 7 metus daug kas žavėjosi ypatinga atmosfera. Ir ji kartojasi kasmet – be alaus, be keiksmų, draugiški. Ir ypač bičiulystė pasireiškia finiše, kai „kvartetai, kvintetai, oktetai ir nonetai” bėgikų susikabina rankomis, kad finišo liniją kirstų kartu.

Šiemet daug kas bėgo su savo organizacijų vėliavomis. Tiesiog pasakiškai atrodė Jūreivystės kolegijos auklėtinai, finišo liniją kirtę gražia rikiuote – su dryžuotais marškinėlais ir besiplaikstančia vėliava. Žinoma, to nedaro bėgikai, siekiantys rezultatų. Šiemet greičiausias buvo 10 km įveikęs Justinas Beržanskis, įkandin jo atbėgo kitas Justinas – Križinauskas. O jiems ant kulnų mynė dvi bėgikės olimpietės Rasa Drazdauskaitė ir Renalda Kergytė. Šiuos, 10 km trasoje užtrukusius maždaug pusvalandį bėgikus pasveikino Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė. Ji ranką spaudė ir klaipėdietei bėgikei Gytei Norgilienei, šią distanciją įveikusiai jau septintąjį kartą. Pirmuosius atbėgusius audringai sveikino ir gausūs žiūrovai, gospelo atlikėjai, broliai pranciškonai ir miesto meras Vytautas Grubliauskas. Kaip ir kasmet, kiti bėgikai, įveikę įvairias distancijas, buvo pasveikinti Šv. Pranciškaus Asyžiečio onkologijos centro padėkomis.

Savanoriai

”Pavargau kaip arklys”,- sakė ne vienas iš beveik 100 savanorių, kurie tąsėsi su geriamo vandens pakuotėmis bėgikams, su palapinėmis, stalais ir suolais, dalino marškinėlius ir bėgikų numerius, registravo internete neužsiregistravusiuosius, budėjo „rūbinėse” – autobusuose. Paprastai savanoriai lieka nepastebimi šventės metu. Bet būtent dėl jų didelio darbo ji vyksta. Nors jie tos šventės nemato, o, pasibaigus renginiui, dar ilgai tąsosi su inventoriumi, savanoriai švyti dėl savo indėlio. Labai kvalifikuotai informaciją teikė bėgikus ir „Senus kibirus” nukreipdamas „Renginių vizijos” vedėjas Alvydas. Bėgikai sakė, kad lygiai taip pat kvalifikuotai informacija buvo teikiama ir kitose startų vietose. Šiemet dar vieni savanoriai - kompanija „Creative partner” - sukūrė elektronines aplikacijas bėgikų mobiliesiems telefonams. Tai labai palengvino savanorių, registravusių bėgikų rezultatus, darbą. Mat, bėgikui kirtus finišo liniją, jie iš karto atsidurdavo „Vilties bėgimo” tinklalapyje. Gaila, kad telefonuose aplikacijas įdiegę buvo ne visi.