Venckiškiai paryčiais neužmiega

Pirmasis 250 gyventojų turinčiame kaime sutiktas žmogus - Venckų santechnikas Steponas Antužis. Žmogus susirūpinęs dairėsi į kelią: "Laukiu krano su visa technika iš Šiaulių. Keisim artezinio šulinio giluminį siurblį".

Mūsų apsilankymo metu venckiškiai ketvirta diena vandenį ėmė arba iš kaimynų šulinio, arba pirko iš vietoje esančio kiosko, arba vežėsi iš Priekulės. Dalį kaimiečių tokia padėtis siutino, juolab kad gyvenvietėje tėra, pasak Stepono, trys šuliniai.

Dar nuo kolūkio laikų visam kaimui tarnavusio artezinio šulinio avarijos likvidavimą apsunkino specialaus įrenginio paieškos. Jo Venckų elektrikas Gintaras Karalius ieškojęs po visą Klaipėdą, šiaip taip radęs Šiauliuose.

Užtrukus avarijos likvidavimo darbams, vienų kaimiečių kantrybė buvo pakibusi ant plauko, stiprino tik mintis, kad po pataisymo bus geriau. "Ir iki avarijos turėjome problemų, nes iš krano bėgo kaip iš nosies", - baigėsi kantrybė ir venckiškei Zinai.

Pailsės nuo "alchemikų"

Šiek tiek atlėgo žmonėms, kai nebe pirmą sykį nuo kaimo bendruomenės buvo atskirti "alchemikai" Gintaras ir Alfredas, kuriems aliuminio poreikis buvo tapęs toks didelis, kad prie kelio pastatytus kanistrus, pieną išpylę, nugvelbdavo bei kitus ūkiuose reikalingus rakandus iš kiemų nepasiklausę, kaip kokie pionieriai metalo laužą, susirinkdavo.

"Kas tai daro, žinojome visas kaimas, detektyvo mums samdyti nereikia, bet kai pradėjo elgtis įžūliai, lipti ant galvos, nebeištvėrėme", - pasakojo vietinis vyriškis.

Uždarius vietinę parduotuvę, Venckų kioskelis dirba be konkurencijos, ir ne vienam nuolatiniam klientui jis tapo kaimo centru

Paryčių nemiga

Energija trykštančiai medikei Zinai, kuri čia iš Telšių atsikraustė prieš 30 metų ir dirba Priekulės greitosios medicinos pagalbos tarnyboje, pradžioje sunku buvę suvokti, kodėl septintą valandą vakaro pas žmones jau būna užgesintos šviesos, durys užsklęstos nakčiai - kodėl einama taip anksti gulti? Išgirdusi, jog šitaip elgiamasi iš taupumo, kad mažiau reikėtų mokėti už elektrą, stebėtis nepaliovė. "Taigi tie patys žmonės ketvirtą ar pusę penkių ryto kviečia greitąją ir klausia: "Kon rek daryt, neužmeigtu?"

Temperamentingoji medikė sakė gyvenimo Venckuose pradžioje net verkdavusi - šitaip buvę jai sudėtinga bendrauti su vietiniais: "Jei sakai "labas", jie atsako, o jei ne, tu - nereikalingas". Ir šiandien kaimas bendrauti trokštančiai Zinai atrodo vangus, uždaras, užsisklendęs.

Kaimas jaunėja

Ne visi kaimą mato tokį. "Anksčiau kaimynai iš tikrųjų nedaug bendravo, gyveno atokiai, tačiau dabar mūsų kaimas iš kitų kaip tik tuo ir išsiskiria, kad žmonės atsigręžia vienas į kitą. Ar derlių nuimti, ar vaikus pažiūrėti - kasdien vis naujų kaimynus siejančių dalykų, o kartu ir bendravimo atsiranda, - sako kultūros darbuotoja Irena Norvilienė. - Nenorėjome pasiduoti kitiems kaimams, kurie turi savo bendruomenes, paskaitėme, ir nutarėme, kad galime ir mes, kad įkūrus bendruomenę, lengviau ir įdomiau gyventi".

Daugumos pašnekovų manymu, Venckai jaunėja. Vienas faktorius - šviesų toną kaimui duodanti pradinė mokykla, kitas - kad iš miesto sugrįžta gyventi užaugę vaikai ir miestą paliekančių miestelėnų čia atsikrausto.