Ainą Zinčiukaitę įkvepia velnių priėdusios draugės

Ainą Zinčiukaitę įkvepia velnių priėdusios draugės

- Taip, kostiumo dizaino studijuoti man neteko. Gal būčiau stojusi ir į dailę, tačiau neturėjau laiko, šokant "Žuvėdroje" reikėjo dalyvauti konkursuose, čempionatuose. Taigi užsiimu dizaino studijomis savarankiškai. Medžiagos dabar pakanka, tik apžiok, bet ji nesusisteminta. Baigiau lietuvių ir švedų kalbų studijas Klaipėdos universiteto Menų fakultete. O siūti man patiko nuo mažens. Polinkį prie rankdarbių paveldėjau tikriausiai iš močiutės (tėčio mamos). Ji labai gražiai siuvinėjo. O mama net megzti nemoka, nors siūti irgi mėgsta. Aš, beje, taip pat nemoku megzti.

- Kuriate kostiumus šokėjams ir aktoriams. Kokia jų specifika?

- Sportinio šokio kostiumas turi būti patrauklus išoriškai. Jis turi būti gerai sukirptas, patogus ir svarbiausia - atkreipiantis dėmesį. Jei konkurse dalyvauja šokėjų pora, komisija ją turi pastebėti tarp kitų porų. Net jei ji šoks super, bet atrodys kaip pilka pelytė - jos niekas nepastebės. Todėl sportinių šokių kostiumas turi būti ryškus, su blizgučiais. Jis - tarsi kaukė. Ją kuriant labai svarbu žinoti net tokius niuansus, kokios spalvos bus grindys, koks apšvietimas. Tai, kad pati šokau, man padeda orientuotis šiame pasaulyje.

Image removed.
Draugę papuošus balta nuotakos suknele, pati Aina pasisiuvo juodą suknelę. Šis spalvų derinys kostiumo dizainerei - pats mieliausias

Teatras - visai kitas pasaulis su man nežinomais įstatymais. Pirmą sykį, gavusi pasiūlymą pabandyti sukurti kostiumus spektakliui, spyriojausi. Išsigandau. Prie teatro kostiumo tenka prieiti tarsi iš kitos, išvirkščios pusės. Jis turi atverti ir paryškinti personažo charakterio giluminius klodus. Tai labai įdomus, kūrybiškas darbas. Labai juo džiaugiuosi, nes jis davė daug naudos ir mano asmeninėms kolekcijoms.

- Individualios drabužių kolekcijos tikriausiai gimsta iš to, ko nepanaudojate nei šokio, nei teatro kostiumui?

- Dažnai tai būna šių dviejų sferų sintezė. Sunku pasakyti, kaip gimsta individualūs modeliai. Dažnai tiesiog pajuntu, kad noriu pasiūti suknelę, tačiau pritaikymo jai nerandu. Tada ir siuvu sau.

- Sukūrėte keturias kolekcijas, nemažai vienetinių modelių. Kaip pati vertinate savo kūrybos raidą?

- Dabar man atrodo, kad pirmoji kolekcija buvo pati buitiškiausia. Antra kolekcija buvo labai sėkminga. Ją inspiravo mano meilė gintarui. Kostiumai atspindėjo visas gintaro spalvas nuo juodos iki baltos ir buvo papuošti natūralaus gintaro aksesuarais. Kolekciją akimirksniu išpirko. Trečioji, gamtos motyvais sukurta kolekcija aiškiai paveikta teatrinės patirties. Puošnūs, ištaigingi jos kostiumai tarsi paverčia moterį drugiu, povu, gėle. Paskutinė juodų vakarinių kostiumų kolekcija - pati griežčiausia ir paprasčiausia. Norėjosi švarios, išgrynintos linijos. Tikriausiai esu pavargusi nuo ryškių šokio ir teatro kostiumų.

- Kas jums svarbiausia kuriant kostiumą moteriai?

- Pabrėžti moteriškumą. Mano moteriškumo idealas - ne romantizuotas, tyras, vienuoliškas Gėtės "amžinasis moteriškumas", o valiūkiškas, priverčiantis virpėti. Moters-asmenybės moteriškumas. Turiu daug tokių draugių. Jos - labai ryškios, spalvingos, "velnių priėdusios" moterys, nesistengiančios įtikti, viską gerai daryti, tačiau jomis visi žavisi. Aš pati pati dažnai stebiuosi jų veikimo principais. Manau, kad jų charakterių ypatumai pasąmoningai veikia mano kostiumus.

- Priimta manyti, jog moteriškumą geriausiai atskleidžia suknelė, tačiau paskutinėje kolekcijoje moteris papuošėte elegantiškomis, plačiomis kelnėmis. Koks kelnių ir suknelės santykis jūsų kūryboje?

- Moteris gali būti apsirengusi vyrišku kostiumu, tačiau kokios nors detalės turėtų pabrėžti jos moteriškumą. Kelnes mes vilkime daugiausiai dieną, kai skubame, bėgame, o vakare pasipuošiame suknele. Kurti sukneles man labai patinka, nes jos iš tiesų priverčia moterį pasijusti moterimi. Apsivilkusdi suknelę, moteris apsiauna aukštakulnius batelius, pasitempia, pakelia galvą...

Bet man nelabai patinka vakarinių pokylių protokolo reikalavimas moteriai vilkėti suknele. Kurdama paskutinę kolekciją, siekiau paversti kelnes suknelės vertu vakariniu apdaru. Sukūriau seriją kombinezonų. Man labai negražiai skamba šis pavadinimas. Vadinu juos suknelėmis, kurios baigiasi dviem klešnėmis, - juokiasi Aina.

- Krentantys medžiagos siluetai, puošnūs siuvinėjimai, karoliukų, blizgučių dekoras ir įmantrios skrybėlės formuoja jūsų kostiumų retro stilių. Siekiate to sąmoningai?

- Tendencingai retro stilistikos savo kostiumuose nesiekiau. Siuvinėjimas, karoliukai, aplikacijos - rankų darbas. Jis daro mano kostiumus išskirtinius. To nepakartosi.

Skrybėlė ant moters galvos man - labai gražu. Galbūt todėl, kad Klaipėdoje tai - retas dalykas. Pučiant vėjams tokiu galvos apdangalu ilgai nepasidžiaugsi. Beje, skrybėlė man taip pat labai moteriška, ji suminkština griežtų linijų kostiumą.

- Kas inspiruoja idėjas kostiumams, kaip jas užfiksuojate, per kiek laiko įgyvendinate?

- Sunku pasakyti, kaip gimsta kostiumas. Tiesiog iškyla vaizduotėje, ir viskas. Kartais padiktuoja medžiaga. Eskizų parodyti negaliu, nes nepiešiu. Iš karto matau galutinį rezultatą ir kostiumą tik koreguoju. Jeigu dar nematau aiškiai, koks turi būti kostiumas, jei jis dar skendi rūke - tai ir nesiuvu. Laukiu, kol idėja išsikristalizuos. Prie vieno kostiumo sėdžiu apie dvi savaites, nes viską darau pati. Kuriant kolekcinį kostiumą man neturi būti įtampos streso, turiu jausti malonumą ir poilsį dirbant.

- Kiek įtakos jūsų kūrybai turi mados tendencijos?

- Pervertusi naujausius madų žurnalus, atidedu juos į šalį, ignoruoju. Geros idėjos linkusios prilipti ir persekioti, kibti prie tavo drabužių. Man tai nepriimtina. Stengiuosi išvengti įtakos.

- Kokio stiliaus, spalvų drabužius pati mėgstate?

- Kasdienis drabužis, ypač tas, kurį dėviu dirbdama, pirmiausia turi būti patogus ir jokiu būdu ne ryškus, nes ryškios spalvos blaško dėmesį ir erzina. Kadangi dirbu labai daug - dažniausiai rengiuosi patogiai ir neįspūdingai.

Labai daug dėmesio skiriu išeiginiam drabužiui. Šventėms ruošiuosi specialiai, nors ir paskubomis. Gaila, kad progų pasipuošti nebūna daug.

- Kiek suknelių per metus pasisiuvate sau?

- Kai neturiu laiko siūdintis, pasiimu iš kolekcijos, - juokiasi. - Na, vidutinškai porą suknelių pasisiuvu. Žinoma, išeiginių, kurias apsivelku vieną du kartus, nes vėliau, pasikeitus nuotaikai, jos man jau nepatinka.

Šiuo metu skaitomiausi

Šiuo metu skaitomiausi

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder