Nijolė Skučienė: "Sėkmė - likimo dovana"

Būna žmonių, kurie siekdami savo tikslų įdeda labai daug triūso, pastangų, viską daro labai kantriai, tačiau sėkmė jų nelydi. Galbūt jie nesugeba numatyti keleto žingsnių į priekį? Gal pakeliui į sėkmę padaro įvykių eigą pakeičiantį blogą sprendimą? Tikriausiai. Manyčiau, kad sėkmė visų pirma priklauso nuo asmeninių žmogaus pastangų bei savybių, tačiau dangaus ar likimo palaiminimą gauna ne visi. Manau, kad sėkmė yra ne tik pasirengimo ir palankios galimybės susitikimas. Tai ir likimo dovana.

Neretas mano pokalbininkas tikina iš tėvų paveldėjęs tvirtą charakterį ar aštrų protą, kurie turėjo įtakos kopiant karjeros laiptais. Už kokias savybes esate dėkinga savo tėvams?

Iš savo tėvų mes paveldime ne tik charakterio bruožus, bet ir fizinius dalykus: silpną ar gerą sveikatą. Savo tėvams esu dėkinga už puikią sveikatą. Neseniai atšvenčiau savo 60 - metį, tačiau kol kas nesu patyrusi nė vienos operacijos. Džiaugiuosi, kad tėvai išugdė stiprų atsakomybės jausmą. Visada visur skubu, bėgu. Visada, jei pažadėjau, iš kailio neriuosi, kad tik nepavesčiau žmogaus, partnerių ar bendražygių. Ir jei kartais, susiklosčius tikrai nepalankioms aplinkybėms, nutinka taip, jog negaliu ištęsėti savo žodžio - labai blogai jaučiuosi. Ir progai pasitaikius, stengiuosi nedelsdama ištaisyti savo klaidas ir atsilyginti.

Ne vienas jus pažįstantis žmogus pabrėžia tai, jog esate dosni ir vaišinga. Tačiau juk jūs suvalkietė!

Na, manau, kad Lietuvos regionų žmonėms būdingi charakterio bruožai yra gerokai hiperbolizuoti. Juk yra ir taupių žemaičių, ir turtingų dzūkų, o suvalkiečių - dosnių. Kita vertus, suvalkiečių tvarkingumas, sugebėjimas viską apskaičiuoti nėra blogi dalykai. Mano gyvenime buvo visokių etapų, tačiau aš niekada negyvenau iš kitų gero: kaip rusai pasakytų -"na chaliavu" (rus. klb. - veltui, dykai). Jei žinodavau, kad savaitei turiu tiek pinigų - tai ir stengdavausi su tokia suma ir išsisukti. Kai pradėjau vystyti savo verslą, už pirmuosius uždirbtus pinigus nesistengiau prisipirkti brangių mašinų ar žiedų su brangakmeniais. Atvirkščiai - taupiau ir investavau. O apie tą dosnumą... Žinote, jei žmogus man padėjo, dėl manęs stengėsi, aš visada jaučiuosi labai skolinga, dėkinga. Todėl noriu jam atsidėkoti, pagerbti.

Sėkmingai verslą vystantys žmonės pasižymi ne tik mąstymo kryptingumu, bet ir išskirtine energija. Jūs - taip pat - esate veržli lyg pavasarinė upė.

Nuo pat mažens buvau su visais ir visur: šokau, vaidinau, deklamavau, vedžiau renginius. Netgi žaidžiau futbolą! Stovėjau vartuose, tad mane berniukai pravardžiavo tuomet garsaus vartininko pavarde - "Jašinu". Įdomiausia, jog visa tai dariau ne todėl, kad norėjau - man tiesiog taip išeidavo. Net ir dabar, kai Socialinių mokslų kolegijoje veikia du filialai, o bendrovėje dirba per 200 darbuotojų, aš jai tebevadovauju. Ir nors mano amžius jau ganėtinai solidus - ant mano pečių gula visa atsakomybė! Tačiau maža to. Prieš porą metų esu buvusi nevalstybinių kolegijų asociacijos prezidente bei Naujosios Sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininke. Ir manau, kad man visai neblogai sekėsi suburti žmones gražiai ir prasmingai veiklai. Tingėjimu manęs tikrai neapkaltinsite, - šypsosi.

Ar visada svajojote apie direktorės kėdę?

Tikrai ne. Norėjau tapti geologe, kasinėti žemę ir važinėtis po pasaulį. Matematika man nebuvo pats mylimiausias mokslas, todėl į geologiją neįstojau. Bandžiau stoti į žurnalistiką, bet tuomet ten priimdavo tik studentus su darbo stažu. Vilniaus universitete baigiau lietuvių kalbą. Įgijau filologės specialybę.

Net 25 metų dirbote lietuvių kalbos mokytoja.

Visai neseniai, švenčiant 60 - ties metų jubiliejų, manęs pasveikinti atėjo mano pirmosios laidos moksleiviai. Dabar jau suaugę žmonės, pasirišę kaklaraiščius su balionais rankose jie atėjo manęs pagerbti. Tai buvo gražus viso mano ilgo mokytojos darbo apvainikavimas. Buvo gera ir malonu. Mokytojos darbas yra ganėtinai sunkus. Nežinau ką apie mane kaip mokytoją kalba mano mokiniai, tačiau tie, kurie norėjo mokytis, sakė, kad aš buvau gera mokytoja. Nevengdavau ir balso pakelti, ir pareikalauti: buvau griežta. Tačiau taip elgiausi tik dėl to, kad mokiniai kažko išmoktų. Vienas mano mokinys, šiandien aukštas pareigas užimantis žmogus yra pasakęs: "Skučienė išmokė mane rašyti". Tai yra malonus ir svarbus įvertinimas.

Kodėl ėmėtės verslo?

Iš bėdos. Man buvo 39 metai, kai netikėtai, ištikus insultui, mirė mano vyras. Likau viena su dviem vaikais.Vyresniajai Gabijai buvo dešimt metų, mažesniajam Gyčiui - penkeri. Žinoma, man tai buvo šokas. Tačiau gyventi reikėjo. Valgyti, suprantama turėjome ką, tačiau gyvenimo kokybė, netekus pagrindinio maitintojo, buvo jau nebe tokia gera. Nekalbant apie moralinę netektį ir tvirto vyriško peties praradimą... Mano vyras dirbo Pieno kombinate. Jis buvo racionalizatorius, išradėjas. Galbūt aš taip ir būčiau dirbusi mokytoja, jei ne tie pasikeitę laikai. Tada visi kibo į verslą. Norėjosi ir man visko: vaikus, save papuošti. O mes gyvenome bendrabučio tipo vieno kambario bute. Norėjosi ir buto geresnio, juk vaikai augo.

Kokia buvo pradžia?

Pradžioje pabandžiau prekiauti. Bevežant prekes iš Rumunijos buvau apvogta. Tad supratau, kad prekybininkės iš manęs nebus. Po to Tauralaukyje pasiėmiau hektarą runkelių ravėti. Kartu su vaikais ravėjome, rovėme. Kai aš prisimenu tą košmarą, man oda pašiurpsta. Ar jūs įsivaizduojate koks yra didelis hektaras?

Žinau, tai tikrai gana didelis laukas.

Tuomet tikrai gerai suprantate kiek jėgų ir sveikatos reikia jį dukart nuravėti, išretinti, o po to juos dar ir nurauti! Prisimenu nuplukusios abi su dukra Gabija dirbame, o Gytis sėdi purvinas gale lauko... Baisu. Mašinos neturėjome. Dardėdavome į tuos laukus autobusu. Daug pinigų surijo talkos, tad runkelių "biznis" mums nebuvo sėkmingas. Už gautus pinigėlius turguje nusipirkome "nuklerusį" magnetofoną.

Koks buvo kitas "biznis"?

O kitas "biznis" buvo jau sėkmingesnis. Man dar bedirbant mokykloje, sugalvojau prekiauti ledais. Išsinuomavau šaldytuvus ir ėmiau dirbti. Darbo buvo daug. Pati su vaikais tampiau tuos sunkius šaldytuvus. Vasaros metu vaikai patys pardavinėdavo ledus. Žodžiu, nebuvo viskas taip paprasta. O pasibaigus mokslo metams taip pat negulėdavau pliaže - turėdavau sveikatos ne tik važtaraščius išrašinėti, bet dar ir su vaikais stovyklose dirbti. Taigi viską užsidirbau pati. Joks dėdė iš Amerikos nieko nedavė... Iš ledų pavyko šiek tiek užsidirbti.

Kaip gimė Socialinių mokslų kolegija?

Kartą vienai žurnalistei pajuokavau taip: pradedant šį verslą, turėjau tik tuščią kibirą... Net smėlio neturėjau. Na, o Socialinių mokslų kolegija buvo įkurta tuomet, kai pasikeitė Švietimo ir mokslo įstatymas leidžiantis kurti nevalstybines aukštesniąsias mokyklas. Taigi mano įsteigta kalbų ir verslo vadybos aukštesnioji mokykla, vėliau buvo perorganizuota SMK. Pačioje pradžioje, pinigų užteko tik dviem kompiuteriams įsigyti. Kėdes nuomojomės iš Jaunimo centro. Per naktis kūrėme studijų programas, kurias, beje, atspausdinome spausdinimo mašinėle ir ėmėme dirbti. O visa tai ką turime šiandien - keturis pastatus, modernias auditorijas, kompiuterių klases - įgijome pamažu. Šiandien kolegija veikia trijuose Lietuvos miestuose - Klaipėdoje, Vilniuje ir Telšiuose. Beje, šių metų liepos mėnesį viename savaitraštyje buvo paskelbti Lietuvos kolegijų reitingai. Socialinių mokslų kolegija - vienintelė nevalstybinė kolegija užėmė tris pirmąsias vietas pagal skirtingus vertinimo kriterijus, o bendrajame 2009 metų kolegijų reitinge užėmė aukštą antrąją vietą. Galiu pasidžiaugti, jog birželio mėnesį buvo įteikti ypatingi aukštojo mokslo diplomai mūsų absolventams. Jie papuošti Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimui skirtais ženklais bei diplomo priedelio etikete. Socialinių mokslų kolegija tapo vienintele ir pirmąja Lietuvos kolegija, gavusia Europos Komisijos įvertinimą - Diplomo priedėlio etiketę, kuri užtikrina tarptautinį diplomo pripažinimą.

Kokie yra jūsų ateities planai?

Turime hektarą žemės, kurį mums skyrė savivaldybė. Tad jeigu mus lydės sėkmė, planuojame pastatyti gražų studentų miestelį: bendrabučius, įrengti mašinų stovėjimo aikšteles, laboratorijas, sporto sales.