Juozas Griciūnas: "Jeigu žmogus nesvajoja - jis nebeauga"

Taip. Viename mano gyvenimo etape angeliukas turėjo labai ilgas atostogas... Pačius gražiausius savo gyvenimo metus, visą paauglystę, man teko praleisti internatinėje mokykloje. Mano mama mirė anksti, kai buvau vos dvylikos metų. Ją anapilin nusinešė širdies liga. Iš pradžių po šios nelaimės šiek tiek gyvenau pas senelį, tačiau jis ne itin galėjo manimi rūpintis. Savo tėvo aš išvis nepažinojau.

Sunku augti be mamos šilumos.

Kai atvykau į internatinę mokyklą, į miestą iš Kretingos rajono, man, vaikui, viskas atrodė baisu. Visiškai pasikeitė aplinka: nauji mokytojai, kiti vaikai. Tačiau laikui bėgant prisitaikiau, įsiliejau į tą būrį ir galiausiai jau atrodė, kad čia ir yra mano namai.

Ar dažnai tekdavo pakovoti už vietą po saule?

Be abejo. Išvengti muštynių internatinėje mokykloje - beveik neįmanoma. Teko patirti, ką tai reiškia. Užsigrūdinau. Neslėpsiu, ten išmokau tam tikrų išlikimo taisyklių. Kita vertus, 1-oji internatinė vidurinė mokykla išugdė daug puikių ir padorių žmonių. Aš pats buvau labai aktyvus, judrus, visur veržiausi dalyvauti: renginiuose, varžybose. Ir labai mėgau skaityti.

Nuo vaikystės buvote lyderis?

Tiek bendraklasiai, tiek mokytojai mane laikė lyderiu. Dėl to, aišku, kartais ir nukentėdavau. Sakoma: kas gali daugiau pavežti, tam daugiau ir krauna. Tai išmokė atsakomybės.

Nuo mažens nebuvau nei itin gabus, nei labai jau paklusnus ar kuo nors ypatingas. Buvau kaip visi. Tačiau aš jau mokykloje žinojau: šis etapas netruks amžinai, gyvenimas šioje aplinkoje baigsis, ir aš gyvensiu kitaip.

Nenuostabu, kad sėkmingai kopiate karjeros laiptais. Visada žinojote, ko norite.

Taip, kryptingai siekiu savo užsibrėžtų tikslų ir tikiu ateitimi.

Minėjote, kad dar mažas mėgote skaityti knygas. Ne toks jau dažnas reiškinys tarp vaikų.

Knygos mane visiškai pasiglemždavo. Skaitydamas gyvendavau tuose fantazijų pasauliuose, kurdavau savo planus, ieškojau savo kelio, kuriuo norėčiau eiti. Žinoma, kaip daugelis berniukų, svajojau apie jūreivio profesiją. Deja, tai liko neįgyvendinta.

Kokios buvo pirmosios jūsų pareigos?

Išėjęs iš mokyklos ėmiau gyventi savarankiškai. Įsidarbinau laivų surinkėju "Baltijos" laivų statykloje. Būtent ten supratau, kad bet koks darbas gali būti puikiai įvertintas, jei tinkamai jį dirbi.

Ir nusprendėte mokytis toliau.

Įstojau į Prekybininkų mokyklą. Tuo metu tai buvo labai populiari specialybė, net 30 stojančiųjų į vieną vietą. Įgijau barmeno - padavėjo profesiją ir penkerius metus dirbau barmenu įvairiausiuose baruose. Tačiau ir tuo metu neuždariau sau durų į geresnę ateitį. Tikrai nenorėjau visą gyvenimą pilstyti alų. Dirbdamas barmenu įstojau į Kaliningrado žuvies pramonės akademiją. Tikėjau, kad ten įgytas vadybos diplomas man padės įsitvirtinti. Taip ir buvo. Baigęs mokslus įsidarbinau pardavimų vadovu Olandijos įmonėje "Unilever". Ten dirbau septynerius metus. Na, o prieš keletą metų, laimėjęs konkursą, pradėjau eiti prekybos centrų "Arena" direktoriaus pareigas.

Šiandien vadovaujate net keturiems "Arenos" prekybos centrams Klaipėdoje, Alytuje, Marijampolėje ir Šiauliuose. Kaip išgyvenate sunkmetį?

Sunkmetis palietė visus mus. Žmonės, apakinti ekonomikos kilimo, įstojimo į Europos Sąjungą, užmiršo cikliškumą ir nesitikėjo nuosmukio. Žvelgiant į praeitį, į buvusius ekonominius ciklus, gali prognozuoti, kad krizė baigsis apie 2012 metus. Niekam nebus labai lengva išlaviruoti sunkmečiu, tačiau įmanoma.

Savo verslo partneriams - verslininkams, kurie nuomoja prekybos vietas, stengiamės būti lankstūs, nors, kita vertus, visi esame tame pat vežime. Gyvename tos pačios rinkos sąlygomis. Visi turime bendrą tikslą - išlikti rinkoje. O mano, kaip direktoriaus, rūpestis yra išlaikyti tuos prekybos centrus tokius, kad jie ne tik neprarastų savo vertės, bet ir klestėtų. Siekiu, kad pirkėjai vertintų "Areną" kaip racionalią ir malonią apsipirkimų vietą, kur erdvesnės automobilių aikštelės, daugiau patogumų ir aukštesnė kokybė. Čia pirkėjai sutaupo ne tik pinigų, bet ir laiko.

Kokį patarimą galėtumėte duoti tiems, kurie neišlaikė sunkmečio egzamino?

Sunkumų patyrusiems ar net bankrutavusiems žmonėms nereikėtų pamiršti svajoti. Jeigu žmogus nesvajoja, jis nebeauga, nebegeneruoja naujų idėjų. Kylant iš griuvėsių reikėtų pirmiausiai susikurti tikslų bei veiksmų planą ir veikti. Teodoras Ruzveltas yra pasakęs: "Vienintelė kliūtis įgyvendinti mūsų rytdienos planus gali būti šiandieninės mūsų abejonės."

Kas jums yra didžiausios vertybės?

Šeima, ištikimybė - ne tik žmonai, bet ir savo darbui, šaliai. Karjeroje, versle svarbiausia vertybė - būti sąžiningam, moraliai atsakingam pačiam sau.

Ar tikite likimu?

Likimo aš niekada nepeikiau, ir tai, manau, yra dalis mano sėkmės. Tikiu, kad 90 procentų savo likimo susikūriau pats, na, o likusius 10 procentų paskirčiau palankiam vėjui.