Jolanta Kazakevičienė: "Laikas žengti tolyn"

"Esu laimingas žmogus, nes man užtenka vieną kartą perskaityti informaciją, ir ji įsitvirtina mano galvoje, - sako ponia Jolanta. - Telekomunikacijos nėra kažkas tokio, ko neįmanoma perprasti. Čia gal svarbesnis kitas klausimas: kaip moterį paskyrė vadovauti kompanijai? Džiaugiuosi, jog vis daugiau jaunų moterų tampa firmų, didelių kompanijų vadovėmis. Ne todėl, kad norėčiau sumenkinti vyrus. Tačiau būdavo pikta klausytis, jog moterys tinka tik smulkiems darbeliams. Vadovauti? Ne, tegul šį sunkų darbą atlieka vyrai. Nieko panašaus, mes gal kartais dar greičiau mokame rasti reikiamą sprendimą ir ginčus išpręsti diplomatiškiau. Nors visuomenėje simpatiška blondinė turi ne kokį įvaizdį, niekada nebuvau sutikta pašaipiais žvilgsniais ar kaip silpna moteris, įsėdusi ne į savo roges. Tiesa, mums, moterims, dažniau reikia atidaryti žinių lagaminą ir parodyti iniciatyvą."

Laisvalaikis - sūnui

Jolanta Kazakevičienė gimė ir augo Klaipėdoje. Baigusi vidurinę, išvažiavo mokytis į Kauną. Studijavo finansų vadybą Kauno technikos universitete, teisę Vytauto Didžiojo universitete. Tačiau šių mokslų jaunai moteriai per mažai. Vadovaudama kompanijai, ji randa laiko dar gilintis į rinkodarą, kurią studijuoja Klaipėdos universitete. Tikslas - baigti doktorantūrą ir tapti rinkodaros daktare.

"Žinoma, ir dirbti, ir mokytis nėra lengva. Tačiau dar nuo mokyklos laikų esu išmokusi tiksliai suplanuoti laiką, kad viską suspėčiau. Man niekada nekyla minčių šiaip be reikalo vaikštinėti po parduotuves ar kelias valandas sėdėti prie kavos puodelio. Ne todėl, kad nemėgčiau - yra daugybė įdomesnių dalykų, kurių ir taip nespėji pamatyti, susipažinti ar perskaityti. Visas savo laisvas minutes atiduodu mylimiausiam žmogučiui sūnui Karoliui. Jam penkeri su puse, tai mano pats geriausias draugas. Jo tėvelis dabar toli, darbuojasi užsienyje. Mes su vyru - nuostabūs draugai, dažnai kalbamės telefonu. Gal todėl, kad mūsų nekamuoja kasdieninė rutina, jaučiame stiprų emocinį ryšį.
Su Karoliu pabūti drauge neturime daug laiko. Todėl mums kiekviena minutė yra šventė. Sūnus lanko darželį, o vakarais mudu sprendžiame jam iškilusius klausimus. Karolis nuo trejų metų yra "mobilizuotas". Jo telefono numerių sąraše - tik du numeriai, mano ir močiutės. Tačiau sąskaitos kaip tikro vyro. Jam dažnai knieti paskambinti močiutei, papasakoti, kaip sekasi darželyje, arba keliolika kartų per dieną skambina man, kad pasakytų: "mamyte, aš tave labai myliu".

Mudu gyvename name, tačiau jame esame reti svečiai. Savaitgaliais stengiamės kur nors išvažiuoti, net pietauti renkamės vis kitokią kavinę ar įdomesnį restoraną. Karolis, pabudęs šeštadienį ankstį rytą, pirmiausia paklausia, kur šiandien važiuosime."

"Noriu gyventi kaip mano tėvai"

Ponia Jolanta turi du brolius. Jaunėlis - krepšininkas Arvydas Eitutavičius, mokosi Amerikoje. "Kai mama laukėsi, "Žalgiris" laimėjo prieš CASK. Tada mama sakė: jei gims berniukas - pavadinsiu Arvydu. Mūsų Arvydas taip pat krepšininkas, buvo kandidatas į Lietuvos jaunių rinktinę. O kitas mano brolis gyvena ir darbuojasi čia, yra puikus vyras ir dviejų vaikučių tėvelis."

Ponios Jolantos santykiai su šeima iki šiol išliko labai artimi. Bent kartą per savaitę ji aplanko tėvus, kuo galėdama jiems padeda.

"Džiaugiuosi turėdama nuostabius tėvus. Mes, vaikai, niekada negirdėjome barnių ir nematėme piktų žvilgsnių. Atsimenu, kaip su draugėmis vėlai vakare parlėkdavome iš kiemo, - jos negalėdavo patikėti, kad mano tėvai sėdi žvakių šviesoje... Man tokie jų santykiai nekeldavo nuostabos."

Ar nesunku buvo pačiai rasti vertą savęs vyrą? Ponia Jolanta sakė niekada nemodeliavusi, koks vyras turėtų būti šalia. "Matydama tėvus, net nepagalvojau, jog man gali būti kitaip. Toks, matyt, ir buvo mano kriterijus - norėjau gyventi taip, kaip jie."

"Ką turiu - susikūriau pati"

Ar ne per sunku jaunai moteriai ir dirbti atsakingą darbą, ir rūpintis vaiku, ir ilgėtis toli esančio vyro?.. "Man yra gerai taip, kaip yra. Puikiai suprantu, jog taip susiklostė aplinkybės, ir nieko nepakeisi. Kita vertus, aš esu labai užsiėmusi ir verkšlenti neturiu kada. Myliu savo darbą. Net žaisdama tenisą, mąstau, ką dar būtų galima padaryti. Ir sapnuose kartais tvarkau neužbaigtus darbus. Esu minčių generatorius ir manęs tai nevargina. Dažnai pagalvoju, jeigu vyras būtų šalia, vargu ar galėčiau taip atsiduoti darbui. Žinau, kad ateis tokia diena, kai mes būsime visi kartu. Gal Karolis norės turėti sesę arba brolį, bet ir vėl nesiruošiu sėdėti namuose ir tik jais rūpintis...

Viskas, ką darau, nėra likimo dovana. Ką susikūriau - tik sunkiu darbu. Man labai patinka Čarlzo Dikenso žodžiai, kad laikas yra duotas tam, kad žengtum tolyn, darytumeisi laimingesnis, tobulesnis ir siektum tikslo."

Paklausiau Jolantos, ar jai, tokiai veikliai moteriai, užtenka uostamiesčio erdvės. Ar niekada nebuvo kilusi mintis vykti darbuotis į Vilnių? "Neslėpsiu, dar ir dabar gaunu puikių ir labai rimtų pasiūlymų. Iki šiandien į visus juos atsakiau neigiamai. Tačiau tikrai negaliu pasakyti, kas bus rytoj. Mano gyvenimo principas - pilnas savęs realizavimas. Kol aš Klaipėdoje turiu ką veikti, tol būsiu čia."

Vietoj muzikos - darbinės kasetės

Jolanta, kaip dauguma veiklių moterų, savo gyvenimo neįsivaizduoja be automobilio. Kad visur suspėti - jis neišvengiama būtinybė. Tačiau didelio malonumo sukioti vairą moteris nejaučia. "Tai atsitiko po viešnagės pas brolį Arvydą Amerikoje. Kai teko sukakti tūkstančius mylių, kartais net sėsti į automobilį būdavo kančia. Bet tai laikina. Sunku įsivaizduoti, jei dabar negalėčiau vairuoti. Turbūt pusės darbų nepadaryčiau. Gal atrodysiu tipiška darboholikė, bet ir automobilyje laiko veltui neleidžiu. Įsijungiu kasetes su seminarų įrašais arba gilinu anglų kalbos žinias. Greičio be reikalo neviršiju, bet kelionės į Vilnių ir atgal - man tikras laiko gaišinimas.

Nors dirbu daug ir stengiuosi nešvaistyti laiko veltui, jausmai mano gyvenime užima labai daug vietos. Tačiau kokį sprendimą bepriimčiau, sau užduodu du klausimus: ar tikrai galėsiu save realizuoti ir ar būsiu laiminga..."