Genovaitė Ramanauskienė: "Svajonės pildosi, kai esi priverstas veikti"

Gal tada, kai tave įspraudžia į kampą, kai gauni spyrį ir esi priverstas veikti.

Kada jūs pati pradėjote veikti?

Prieš ketverius metus supratau, kad taip ilgai sėdėdama toje pačioje vietoje nepanaudoju visų savo galimybių. Jūrininkų ligoninėje buvau išdirbusi 20 metų. O jaučiau, kad galiu daugiau. Daug metų darydamas tą patį atbunki. Žmogui reikia permainų.

Dabar jūsų valandos darbo kalendoriuje surikiuotos tiesiog papunkčiui...

Taip, mano diena įtempta, visas gyvenimas - darbas. Bet jis man įdomus.

Jūs neįgaliems žmonėms padedate atsistoti ant kojų. Kokie tie jūsų metodai?

Refleksoterapija - elektroakupunktūra, lazeroakupunktūra, vakuuminės kapsulės procedūros ir kiti netradiciniai metodai, taikomi mano centre. Aš visą savo gyvenimą kuo nors domėjausi. Tradicinės medicinos žinių, įgytų institute, man buvo maža. Gilinausi ir į netradicinę mediciną. Miegodavau su knygomis po pagalve arba jas grauždavau darbe pertraukų metu. Kolegos net pašiepdavo - "mūsų profesorė"... Ir tai, kas iš pradžių buvo tik pomėgis, ilgainiui tapo pagrindine mano veikla.

Kodėl gi jūs nusivylėte tradiciniais gydymo metodais?

Buvau penktakursė, kai man kilo rimtų sveikatos problemų. Kreipiausi į docentus, profesorius. Pati įsitikinau, kad kartais ir jie neteisingai diagnozuoja ligą, nesigilina į problemą. Visko teko griebtis pačiai: gydytis pradėjau savitaiga, joga.

Bet kuris ligonis turi pats daug dirbti. Žmogaus galimybės neribotos. Reikia tik noro, valios ir užsispyrimo. Pavyzdžiui, neretai pasakau ligoniui, kad gydytojas gali padėti tik nedidele dalimi, gal kokiais penkiais procentais. Visa kita priklauso nuo jo paties pastangų.

Griežtai pasakote?

Kartais ir griežtokai. Jis turi tai išgirsti, suprasti ir susimąstyti.

Vienas jūsų pacientas sakė, kad jūs nuolat užsiėmusi, bet nemokate atsisakyti prašoma pagalbos.

Atsakyti labai sunku... Jei taip padarysiu, vėliau negalėsiu miegoti. Kartą atsakiau, vėliau labai gailėjausi.

Deja, dabar, kai turiu savą verslą, mažai laiko lieka ligoniams. Tas biurokratinis aparatas... Žmogus nori dirbti, o aplinkui tiek trukdžių. Gaila, kad mes taip gyvename.

Nesiveržiate dirbti į kitas šalis?

Turiu galimybių išvažiuoti, bet aš nenoriu parduoti savo kalbos, papročių, tėvų, draugų, giminių... Visko atsisakyti dėl pinigų, manau, neverta. Žinoma, gaila, kad tėvynėje turi dantimis ir nagais kabintis, kautis, kad užsidirbtum. Mažai laiko lieka kūrybai...

Kokių daugiausiai turite pacientų?

Turiu įvairių. Vieni kreipiasi grožio procedūrų, bet įsigilinus į problemą paaiškėja sveikatos sutrikimai. Pirmiausia juos ir stengiamės pašalinti. Kiti ateina dėl konkrečių ligų - trofinių opų, tinstančių galūnių, sąnarių skausmų ir t.t. Tėveliai atveda ir vaikų su įgimtomis patologijomis - stuburo išvaržomis, cerebriniu paralyžiumi, kurie sunkiai išgyvena pooperacinį periodą. Mažiausioji mano pacientė buvo 9 mėnesių. Po stuburo išvaržos operacijos nejudino kojyčių, prastai atrodė, buvo prileista vaistų. Po keturių procedūrų mano gydymo centre ji pradėjo judinti galūnes. Išvažiavo žvali... Patariau tėvams nutraukti vaistų leidimą.

Drąsus patarimas.

Kartais leidžiu sau taip elgtis, nes pati turėjau panašių problemų dėl savo vaiko. Būdamas mažas jis patyrė galvos traumą. Daug metų vargom. Kamavo epilepsijos priepuoliai, vaistus gėrė didelėmis dozėmis. Kartą pati pabandžiau tų vaistų - ir visą parą iš lovos neišlipau. Supratau, kad taip mano vaikas galą gaus. Gydžiau pati. Na, o dabar turiu labai protingą ir gabų. Jam aštuoniolika ir šiuo metu jis - abiturientas.

Tai dabar sykiu išgyvenate egzaminų nerimą?

Tikrai. Bet aš ir savų rūpesčių turiu nemažai. Šią vasarą pirmą kartą į Lietuvą atvyksta kompanijos įkūrėjas mokslų daktaras Rudolfas Vejergansas (Rudolf Weyergans). Norime jam gražiai pristatyti savo kraštą. Rugsėjo mėnesį organizuojamas kompanijos atstovų susitikimas, esu smarkiai įsukta...

Jūs daug kalbate apie darbą. Ar jis išties yra visas jūsų gyvenimas? O kaip antroji obuolio pusė?..

Mano šeima iširo prieš 11 metų.

Ar jūs iš tų moterų, kurios nekalba apie jausmus?

Savo išgyvenimų niekam nerodau. Gal tik sūnui... Žmonės neserga kitų ligomis, ir tai - normalu. Būna, jog savo kolektyvui prasitariu, kad pavargau, nebegaliu... Tačiau tai - tik akimirkos.

Sunku taip gyventi.

Sunku, bet kitaip nemoku. Bendradarbiai kartais paklausia: "Negi tau visada viskas gerai? Visada šypsaisi". Žinoma, man viskas gerai! Ligoniai myli, kolektyvas - taip pat. Jei susikuri gerą aplinką - gerai ir jautiesi.

O kaip pyktis, apmaudas, neapykanta? Juk tai natūralūs jausmai.

Aš nemoku pykti. Nors žinau, kad reikia, kartais - būtina supykti, bet... esu patikli.

Ir žmonės tuo pasinaudoja?

Atsiranda ir tokių. Bet jei jiems nuo to geriau, aš labiau nenukentėsiu. Praėjusią savaitę savo sūnui pasakiau, kad pasikabinsiu plakatą ant sienos su užrašu: "Būk apdairesnė!". Bet vis tiek gi žmogus esi toks, koks esi... Žmonės man šypsosi - ir aš jais tikiu.

Ko vis dėlto netoleruojate?

Melo ir apgavysčių. Negaliu to atleisti. Žinoma, nuo klaidų niekas neapsaugotas, bet reikia prisipažinti jas padarius.

Ką jūs jaučiate, kai jūsų gydomas paralyžiuotas žmogus pamažu atsistoja ant kojų?

(Šypsosi) Nuostabus jausmas žinoti, kad tu gali ką nors padaryti. Ir kai po daugelio metų žmogus tave dar prisimena, pavadina "mano daktare", jaučiuosi taip, lyg būtume geriausi draugai...