Genovaitė Ramanauskienė: "Buvau balta varna..."

Reikėtų griežtai atskirti verslininkus ir tuos, kurie "daro pinigus". Pastarieji užmiršta, kad gyvenimas labai trumpas.

Ilgą laiką dirbote gydytoja ir staiga nusprendėte viską pakeisti...

Dvidešimt metų išdirbau terapeute, o paskui uždariau ligoninės duris ir ryžausi imtis savo verslo. Šį žingsnį laikau pačiu sunkiausiu ir svarbiausiu savo gyvenime.

Tikriausiai nebuvo paprasta uždaryti tas duris?

Kitą rytą nubudusi pasijutau nauju žmogumi. Buvau kupina ryžto. Tą rytą pagalvojau: "Kodėl gi aš tiek ilgai laukiau? Seniai reikėjo tai padaryti."

Būtent ryžtą laikau viena iš sėkmės prielaidų. O antroji yra kryptingai siekti užsibrėžtų tikslų.

Kodėl vieni ryžtasi keisti padėtį, o kiti taip ir lieka samdomais darbuotojais?

Tie, kurie nuolat siekia tobulumo, daug dirba, skaito, mokosi. Jie kyla karjeros laiptais, o kai pasiekia viršūnę, suvokia, jog norint eiti dar toliau reikia kurti ką nors savo. Tuomet lieka ryžtis. Tiesiog nebėra kitos išeities.

Savo verslo nepradeda tie, kurie neturi pretenzijų būti tobuli, ir tie, kurie savimi nepasitiki.

Dauguma visai gerai jaučiasi ir dirbdami ponui.

Ir kai kurie iš jų, ko gero, yra laimingesni už nuolat sukančius galvą verslininkus.

Ar esate iš tų žmonių, kuriems viskas klojasi puikiai?

Na, ne. Iš tų, kurie atkakliai dirba.

Gamta jus apdovanojo išskirtine energija.

Gamta daug ką apdovanoja išskirtine energija, tačiau daugelis ją iššvaisto netinkamai gyvendami. Norint turėti energijos, reikia daryti gerus darbus. Aš daug energijos atiduodu žmonėms, ligoniams, o jie atsidėkodami grąžina. Nelaikau savęs didele verslininke - darau tai, kas man patinka. O kai dirbi, kas patinka, energijos užtenka.

Tačiau vien energijos nepakanka.

Kol sėdėjau poliklinikoje, maniau, jog ir prekybos kioskelį išlaikyti - didis verslas. Maniau, jog tam reikia išskirtinių gabumų, o aš jų, deja, - neturiu. Tačiau trokšdama tobulėti įrodžiau sau, jog šitaip manydama klydau.

Pradėjote nuo nulio?

Nuo minuso! Teko imti kreditą iš banko, kad galėčiau įsigyti reikalingų priemonių, įsirengti patalpas. Neturėjau jokios patirties, bet privalėjau numatyti verslo strategiją. Bet aš galvojau ne tik apie tai, ar verslas bus pelningas. Man svarbiau buvo moralinis pasitenkinimas.

Gydytojos darbas ligoninėje, poliklinikoje neteikė moralinio pasitenkinimo?

Aš tiesiog gyvenau savo darbu. Nuolat domėjausi naujausiomis technologijomis, refleksoterapija. Man patiko echoskopuoti. Buvau balta varna, kuri stengėsi gydyti ne skaudantį organą, o visą žmogų. Prieš ir po darbo, net per pietų pertrauką, kai kitos kolegės kavutę gerdavo, stengiausi padėti žmonėms netradiciniais Rytų medicinos būdais. Mačiau, kad sveikatos apsaugos sistema pūva. Darbo kokybė toje sistemoje nebuvo svarbi. Pasijutau stabdoma kaip specialistė. Niekas man negalėjo duoti padoraus aparato, kuriuo galėčiau diagnozuoti. Negalėjau tobulinti savo profesinių įgūdžių, o dėlioti kryžiukus, skaičiuojant apsilankiusius pacientus, nenorėjau.

Ir tuomet..?

Internetu ėmiau ieškoti mechaninio limfodrenažo aparato, kurį ketinau nusipirkti sau, nes turėjau bėdų dėl kojų. Radau vokiečio Rudolfo Weyerganso firmą. Nuvažiavau į Vokietiją. Susipažinau su šios kompanijos veikla. Susižavėjau jų turimais aparatais (ši sritis mane visada labiausiai domino). Tada pardaviau vieno kambario butą ir įsigijau aparatą kojų venoms, patinimams, celiulitui gydyti.

Išsinuomojau patalpėlę. Limfodrenažo procedūros paklausa išaugo neregėtai - susidarė didžiulės eilės. Tada aš ir supratau, kad tai yra niša.

Ir pasirašėte franšizės sutartį su "Weyergans" kompanija.

Nebuvo viskas taip paprasta... Teko ilgai minti bankų slenksčius, kol man, išsiskyrusiai moteriai, auginančiai nepilnametį vaiką, davė paskolą. Iš pradžių už didžiulius procentus pinigus teko skolintis iš draugų. Už juos pirkau gydymo aparatus. Išsinuomojau antrą, trečią kabinetuką. Na, o po kiek laiko pavyko gauti paskolą. Jos man reikėjo tam, kad galėčiau nusipirkti didesnes patalpas ir įkurti grožio bei sveikatos centrą. Vokiečiai, įvertinę mano nuolatinį bendradarbiavimą, profesines žinias, suteikė man išskirtinio atstovo statusą Lietuvoje. Tik vėliau pasirašiau franšizės sutartį su "Weyergans" kompanija.

Įkūrėte tris grožio ir sveikatos centrus. Turite dizainerio gabumų?

Šiandien veikia du mano įkurti grožio ir sveikatos centrai Klaipėdoje ir Palangoje. Netrukus duris atvers dar vienas salonas.O interjero kūrimą laikau savo hobiu, - šypsosi. - Tai tam tikras poilsis nuo ganėtinai sunkaus darbo.

Minėjote, kad vis siekiate tobulybės. Kokių troškimų dar turite?

Norėčiau turėti didžiulį centrą, kuriame būtų reabilitacijos, ligų diagnostikos, intervencinės kosmetologijos skyriai, atliekamos echoskopijos, grožio procedūros. Tokiame centre žmogus galėtų ir išsitirti, ir pasigražinti nuo galvos iki kojų.

Ar ne per sunku moteriai suktis versle, ypač vienai auginant atžalą?

Sūnus kartą yra man pasakęs: "Kam tu man reikalinga, jeigu namo pareini tik nakvoti?". Buvo labai skaudu. Bet trauktis nebegalėjau. Reikėjo greitai augti. Jei pats nepasidarysi didelis, tave sukramsnos už tave didesni.

Ką studijuoja jūsų sūnus?

Inžineriją.

Statys mamos išsvajotą grožio ir sveikatos centrą?

Tai mažiausias jo projektas iš tų, apie kuriuos jis svajoja, - juokiasi. - Sūnus matė mano pastangas, matė labai sunkias akimirkas. Anksčiau pykdavo, kad nebūnu su juo, o dabar manimi didžiuojasi.

Nes jūs viską padarėte pati.

Nebuvo nė vieno žmogaus, kuris man būtų padėjęs kuriant verslą - patarimais arba finansiškai. Todėl sūnus ir nusprendė, kad jis, kaip vyras, turi nuveikti daugiau už mamą.

Kokių svajonių turėjote vaikystėje?

Aš visada norėjau būti tik gydytoja. Mano tėvai - paprasti žmonės: tėvas - vairuotojas, mama - namų šeimininkė. Jie sakė: "Į jokias gydytojas nestok. Mes neturime tam pinigų. Negalėsime tau padėti." Bet aš užsispyriau: "Nepražūsiu." Ir man pavyko.