Cornelia Erhardt: "Sėkme džiaugiuosi, nesėkme - taip pat"

Nevadinčiau to nei laipteliu aukštyn, nei žemyn. Tai iššūkis. Ne karjeros prasme. Tai iššūkis sau pačiai. Žinia, tai visiškai kita kultūros terpė. Ir moterų statusas ten kitoks nei Europoje. Dubajuje yra du "Radisson SAS" viešbučiai, ir abiem vadovauja vyrai. Šiuo metu baigiamas statyti trečiasis. Taigi aš būsiu pirma moteris, kuri atidarys naują viešbutį ir jam vadovaus. Bandomasis triušis, - juokiasi. - Tikiuosi sėkmės ir kad mano pavyzdys atvers puikias perspektyvas kitoms moterims.

Ar laikote save karjeriste?

Ir taip, ir ne. Niekada nesistengiau siekti karjeros dėl karjeros. Tiesiog gavusi vertingą pasiūlymą - neatsisakau.

Esate veikli moteris. Koks didžiausias Jūsų tikslas?

Tai sunkus klausimas. Vieno tikslo nėra. Tikslas yra pats gyvenimo kelias. Kai juo eini, tenka įveikti ir kliūtis, ir patirti galimybių džiaugsmą. Negalėčiau sakyti, kad visos galimybės buvo man patiektos ant lėkštutės. Taip pat negalėčiau teigti, jog pati susikūriau visas kliūtis.

Ar esate iš tų žmonių, kuriems viskas tiesiog sekasi? Ar tenka būti nežmoniškai atkakliai, kad pasiektumėte, ko norite?

Pirmiausiai aš esu žmogus, kuris ir į sėkmę, ir į nesėkmę stengiasi žiūrėti pozityviai. Jei pasiseka - džiaugiuosi, jei ne - taip pat. Ištikus nesėkmei, žinau: bus kitų galimybių. Reikia pripažinti esamą padėtį, apmąstyti priežastis ir atidaryti kitas duris.

Ką reiškia vadovauti viešbučiui?

Neįkainojamą patirtį. Esu dirbusi daugelyje Europos miestų - Paryžiuje, Londone, Kopenhagoje... Ir Klaipėdoje. Gyvenimas Lietuvoje leido pažinti visiškai kitokį kraštą, jo žmones. Tai nepaprastai daug.

Kaip čia atsidūrėte?

Netikėtai. Grįžau iš Egipto, kur atidarėme viešbutį, į Kopenhagą. Tada mūsų prezidentas pasiūlė važiuoti dirbti į Klaipėdą generaline direktore. Paaiškino, kad yra tokia šalis ir toks miestas. O svarbiausia - tiesioginiai skrydžiai iš Kopenhagos. Prisimenu, su vyru išskleidėme žemėlapį... Lietuvą radome, bet Klaipėdos - ne, - juokiasi. - Apie jūsų šalį išgirdau, kai ji buvo priimta į Europos Sąjungą. Ir dar buvau girdėjusi, kad yra kažkoks vokiškas kraštelis. Esu spontaniškas žmogus, tad pasiūlymo ilgai nesvarsčiau.

Kas Jus nustebino mūsų mieste?

Pirmas įspūdis buvo bauginantis. Atskridau žiemą, vakare. Jokių mašinų, jokio judesio... Maniau, jog patekau į užkampį.

Su niekuo negalėjau susikalbėti angliškai. Maniau, neištversiu to rodymo pirštais... Kartą nuėjau pas odontologę, atsisėdau į kėdę, išsižiojau. Gydytoja kažką sumurmėjo ir dingo... Laukiu laukiu. Nežinau nė ką galvoti. Po kiek laiko grįžta su nepažįstamu vyriškiu. Supratau, kad gatvėje ieškojo žmogaus, kuris bent kiek kalbėtų angliškai. Įsivaizduokite, kaip jaučiausi, kai tas nepažįstamas vyras visą gydymo laiką žiūrėjo į mano burną, - šypsosi. - To nepamiršiu visą gyvenimą.

Kaip pasikeitė Jūsų požiūris į "užkampį" po pustrečių metų?

Čia daug kas pakito. Ėmė kilti namai, atsirado daugiau mašinų, ir kalbančiųjų angliškai padaugėjo. Džiaugiuosi, kad jūsų valstybė įgauna pagreitį, o žmonės tampa vis labiau kosmopolitiški.

Kokioje aplinkoje Jūs augote?

Gimiau Vokietijoje, netoli Prancūzijos sienos. Mano tėvas buvo architektas. Mama - užuolaidų dizainerė. Taigi užaugau menininkų-verslininkų šeimoje.

Apie kokią profesiją svajojote būdama vaikas?

O! Kaip seniai manęs to kas nors klausė! Turėjau dvi svajones. Norėjau, kaip ir mano mama, būti dizainere. O kita mano svajonė buvo tapti lėktuvo pilote. Mane labai žavėjo tie milijonai žibančių lėktuvo mygtukų, puikus vaizdas pro langą. Bet aš bijojau aukščio, - šypsosi.

Todėl tapote dizainere?

Baigiau interjero dizaino studijas. Iš pradžių dirbau kartu su savo tėvais, kurie turėjo interjero aksesuarų parduotuvę. Vėliau buvau pakviesta į Londoną sukurti viešbučio apartamentų interjerą. Taip ir įsiliejau į viešbučių industriją. Dirbti viešbučiuose pradėjau nuo žemiausios pozicijos, bet greitai kilau karjeros laiptais.

Kaip Jums pavyko?

Mokiausi. Be to, mėgstu bendrauti, veikti, keliauti, pažinti.

O kur Jūsų tikrieji namai? Ar vyras nepyksta dėl nuolatinių jūsų kelionių?

(Juokiasi.) O! Aš savo vyrui dar prieš tuokiantis paaiškinau, koks gyvenimas jo laukia. O jei rimtai - tiek aš, tiek mano vyras (jis, beje, pakistanietis) dieviname laisvę. Manęs ir surištos vienoje šalyje neišlaikytų. Na, o mūsų namai yra Kopenhagoje. Vyras kartais atvyksta ten, kur aš dirbu. Kartais aš grįžtu namo. Kuo rečiau mataisi - tuo labiau pasiilgsti, - šypsosi. - Bet Dubajuje gyvensime kartu.

Ko palinkėtumėte lietuviams?

Šypsenų. Kita vertus... Vasarą Klaipėdoje žmonės tiesiog pražysta! Tampa malonesni, šiltesni. O rudenį, žiemą - susirūpinę, liūdni. Tačiau jeigu kalbėsime apie viešbutyje dirbančius žmones, - tai buvau nustebinta jų profesionalumo.