Škotas, savo verslo bures išskleidęs Klaipėdoje

Dienraštyje tęsiame straipsnių ciklą, kuriame apžvelgsime, kokios žymiausios istorinės Klaipėdos verslo asmenybės prisidėjo prie miesto gerovės ir jo vardo garsinimo.

Ciklą vainikuos žinomų uostamiesčio istorikų apklausa, kurios rezultatai lems, kokių pramonininkų vardus įamžins "Švyturio" alaus darykla.

Kartu šio projekto autoriai suteiks galimybę ir "Vakarų ekspreso" skaitytojams pasitikrinti savo žinias apie Klaipėdos pramonės istoriją. Kiekvieną savaitę bus paskelbtas klausimas ir iš teisingai į jį atsakiusiųjų burtų būdu bus išrinktas nugalėtojas, kuriam atiteks "Švyturio" rankšluosčiai.

Baigiantis straipsnių ciklui taip pat burtų būdu iš visų atsiuntusiųjų teisingus atsakymus bus išrinktas laimingasis, kuriam atiteks didysis prizas - pažintinė alaus degustacija nugalėtojui ir 3 draugams (iš viso 4 žmonėms).

Jis atkeliavo į Klaipėdą prieš du šimtus metų iš Montrose miestelio šalia Aberdyno, garsėjančio nuostabiu paplūdimiu ir vaizdu į Šiaurės jūrą. Mūsų uostamiestyje jis praleido net 74 metus, užsitarnavo vieną garbingiausių - komercijos tarėjo - titulų, atkūrė sudegusį miesto teatrą, yra laikomas vienu iš sportinio buriavimo pradininkų mieste.

XIX a. Klaipėdos uosto ir ekonomikos istorijoje nestokojo ženklių įvykių ir žymių asmenybių, tačiau tarp jų norėtųsi išskirti škotą Džoną Meisoną (John Mason). Be jau paminėtų nuopelnų ir indėlio į miesto kultūrą, jis buvo pramonininkas, pirmasis į miesto plėtrą "įkinkęs" ir didįjį XIX a. industrinės revoliucijos pagalbininką - garo variklį.

Padėjo užsiauginti plieno plaučius

Atvykėliai iš įvairių Didžiosios Britanijos vietų nuo XVIII a. vidurio tvirtai leido šaknis Klaipėdoje. Anglų ir škotų pirklius viliojo Mėmelio ąžuolas, naudotas britų laivų statybai ir viskio statinėms, laikytas viena geriausių tam tinkamų medžiagų. Viso krašto ekonomikos variklis pirmiausia buvo į Klaipėdą upėmis atplukdyta mediena, taip pat linų ir kanapių, javų eksportas į Europą.

Dar visai jaunas Dž. Meisonas verstis medienos prekyba į Mėmelį atvyko 1822 m., o 1827 m. tapo Klaipėdos miestiečiu. Tačiau tuo, kaip rašo žymiausias XIX a. uostamiesčio kronikininkas Johanas Zembrickis, "kilnus vyras, kuriam Klaipėda dėkinga už energingą veiklą", neapsiribojo. Dž. Meisonas pirmiausia čia įsteigė nedideles cigarų dirbtuves, tačiau greitai suprato garo variklio naudą ir pastatė garinę lentpjūvę, vėliau garinę kalvę, grandinių fabriką, mašinų dirbtuves ir liejyklą.

1852 m. per Sekmines tarėjo Dž. Meisono įmonę nusiaubė liepsnos. Naujos technologijos, ugnies panaudojimas buvo pavojingas - 1854 m. prie Balasto aikštės prasidėjo ir labai ženkliai miestui pakenkė didysis Klaipėdos gaisras. Tačiau progreso nesustabdysi - garo variklio pranašumai paskatino miestiečius imtis naujų pramonės verslų. Panaudodami naujausius išradimus, Klaipėdos verslininkai įsteigė ir vilnų verpyklą, dažyklą, ir gelumbės fabriką, vėliau garas pritaikytas lentpjūvėse, kitose pramonės įmonėse.

Jūrinio gyvenimo Klaipėdoje kūrėjas

Dž. Meisonas prisidėjo ir prie garo pritaikymo uostamiesčio laivininkystėje. Nors pirmasis garo varikliu varomas laivas reguliariai Klaipėdoje pradėjo kursuoti tik 1839 m., jau 1840 m. komercijos tarėjas pirko 30 arklio galių garlaivį "Will o' the Wisp", pervadino jį į "Irrwisch" ("Klajojanti ugnis") ir paleido kursuoti tarp Mėmelio ir Karaliaučiaus, sustojant Tepliavoje (dabar - Gvardeiskas) ir Labguvoje (dabar - Poleskas). Iki mūsų dienų "ugninis" laivas neišliko - iš pradžių jį buvo suspaudę ledai prie Ventės rago, o atstatytą garlaivį 1851 m. sunaikino gaisras.

BURIAVO. Džonas Meisonas tapo ne tik prestižinio jachtų klubo - 1884 m. įkurtos klaipėdiečių buriuotojų sąjungos ("Memeler Segelverein") - steigėju, bet ir šešerius metus iš eilės buvo renkamas jo pirmininku.

Turtingas škotas dabartinėje Turgaus gatvėje (tuometinė Marktstrasse), 48-ame name, įkūrė viešbutį "British Hotel", iki pat XX a. valdytą jo palikuonių. Be to, savo sūnums jis skyrė nedidelį dviejų stiebų botą su įstrižomis (liugerinėmis) burėmis, pavadinęs jų vardais "Bob &Bill". Taip Klaipėdoje atsirado pirmoji pramoginė burinė jachta.

Dž. Meisonas tapo ne tik prestižinio jachtų klubo - 1884 m. įkurtos klaipėdiečių buriuotojų sąjungos ("Memeler Segelverein") - steigėju, bet ir šešerius metus iš eilės buvo renkamas jo pirmininku. Teigiama, kad energingasis škotas iki pat gyvenimo pabaigos mėgo buriuoti Baltijoje, savo viena didžiausių jachtų uostamiestyje lankyti kaimyninius uostus.

Labdarai ir kultūrai

Istoriniai šaltiniai nurodo, kad komercijos tarėjas Dž. Meisonas 1843 m. pats savarankiškai maitino nepriteklių išgyvenančius miesto gyventojus, o vėlesnes žiemas veikė specialiai jo įsteigta "Sriubos įstaiga".

Dž. Meisonas taip pat įsigijo po 1854 m. didžiojo gaisro nuniokotą Klaipėdos teatro pastatą ir jį atstatė su prabangiu restoranu. 1860 m. vykusio atidarymo proga sukurtas himnas, perskaityta įžanga apie senąjį teatrą sunaikinusį gaisrą ir naujojo pastato statybą, vėliau klaipėdiečiai išvydo pjesę "Gražioji sesuo".

Dž. Meisono "garo" tradicijas vėliau tęsė kitos pramonės įmonės - Frydricho priemiestyje išsiplėtė moderni pirklių ir salyklininkų Rainkių alaus darykla, garo variklį gintaro kasybai Juodkrantėje pradėjo naudoti "Stantien &Becker" įmonė.