Audrius Lekštutis: "Daktaro misija - degti ir šviesti kitiems"

Nuoširdumas nereiškia, kad medicinine prasme turi būti atlapaširdis ir šnekėti viską, kas ateina į galvą. Yra sakoma, kad medicina - menas. Iš tikrųjų medicinoje meno yra vis mažiau, mūsų darbas grįstas įrodymais, vis mažiau vietos subjektyvumui. Mediko darbas vis labiau niveliuojamas, reglamentuojamas, ir gydytojo kasdienybėje reikalingos kompromiso tarp medicininio formalumo ir nuoširdumo paieškos. Ir negali būti iki galo nuoširdus, negali susitapatinti su ligoniu, nes jei su kiekvienu susitapatinsi - tavo amžius bus trumpas, nes ilgą laiką negalėsi išlaikyti tokio psichologinio krūvio. Žmonės, susidūrę su užsienio medicina, pabrėžia, kad ten medicinos paslaugos sunkiai prieinamos ir su pacientu bendraujama formaliai. Jie įvertina, kad mūsų medicina kvalifikuota, o bendravimas ne toks formalus, šiltesnis, gydytojai suteikia daugiau informacijos. O tai mūsų pacientai labai vertina.

Ar sekėte konkurso eigą? Kaip jaučiatės, surinkęs daugiausia skaitytojų balsų?

Jaučiuosi gerai, malonu. O konkurso eigos nesekiau sąmoningai, suvokdamas, kad niekada nebūsi geras visiems. Žmogus - ne Viešpats Dievas. Nors kiekvienas neigiamas atsiliepimas, teisingas ar neteisingas, šiek tiek psichologiškai traumuoja. Labiau dėl visko jaudinosi ir eigą sekė 14-metis sūnus. Perskaitęs kokį neigiamą komentarą labai sielvartavo, jam tai buvo psichologinė trauma. Todėl paprašiau neskaityti ir nesekti, palikti savieigai.

Papasakokite apie savo šeimą. Ar pakanka laiko jai?

Dar turiu dvi suaugusias dukras, baigusias Teisės universitetą, neilgai trukus turėčiau tapti senelis. Žmona - taip pat medikė, dirba kartu su manimi privačiame kabinete. Jei nedirbtume kartu, turbūt išvis susitiktume tik vėlai naktį, nes darbas atima labai daug laiko, jis neužsibaigia su darbo valandomis - tenka daug tobulintis, sekti medicinos naujienas, nes medicina vystosi labai dinamiškai, keičiasi ne vien mokslas, bet ir ligos.

Kokia aplinka, charakterio bruožai nulėmė pasirinkimą tapti gydytoju?

Esu klaipėdietis, gyvenu Mažajame Kaimelyje, baigiau 12-ąją vidurinę (dabar "Žemynos" gimnazija). Ten direktorės pavaduotoja dirbo mama, šią mokyklą baigė brolis, abi dukros. Pasirinkimą iš dalies lėmė tėvų įtaka. Nuo mažens domino biologija, zoologija, bet tėvai patarė pamąstyti apie mediciną. Džiaugiuosi savo pasirinkimu, nes medicina - tai mano darbas. Ką dar galėčiau veikti šiame gyvenime? Dar labai norėčiau būti veterinaras.

Vadinasi, neabejingas gyvūnams? Kokiais augintiniais rūpinatės?

Turiu labradoro retriverį, kurį be galo myliu. Labai mėgstu visus gyvūnus, domiuosi gyvąja gamta. Viena mėgstamiausių knygų vaikystėje buvo Tado Ivanausko "Lietuvos paukščiai". Pasiėmęs šią storą knygą su gražiomis iliustracijomis eidavau į mišką ir studijuodavau įvairius paukštelius.

O kuo užpildote savo laisvalaikį šiandien, jei tik jo turite?

Stengiuosi jį leisti gamtoje. Didžiausias malonumas - žvejyba. Malonu eiti upės krantu, stebėti gamtą, kaip ji keičiasi. Pavasarį einu paupiu aš ir labradoras, o kai oras atšyla, kartu eina ir žmona, ir sūnus. Keista, bei kai išeinu labai pasiruošęs žvejybai, susikaupęs žvejoju - sugaunu mažiau nei su šeima išėjęs dieną. Laikui bėgant darausi sentimentalesnis - pagautą žuvį norisi paleisti. Vis labiau imi vertinti gyvybę, kad ir kieno ji būtų.

Beje, šeimoje yra tradicija, kad sugautą žuvį valo vyrai, kepa dažniausiai irgi vyrai. Man patinka ruošti valgį, kurti. Turiu pasakyti, kad sekasi. O kulinarinės laidos man - vienos įdomiausių.

Laisvalaikiu ir per atostogas kiek įmanoma stengiuosi atsiriboti nuo darbų, to teko išmokti. Aišku, kaip ir kiekvienas daktaras, kai būnu kokiuose pobūviuose - tampu konsultantu, esu šnekinamas medicininėmis temomis. Ne, dažniausiai tai neerzina, nes įvertinu kaip švietėjišką darbą - juk daktaras, išvertus pažodžiui, reiškia mokytojas.

Jūsų darbo stažas - jau 25 metai. Ar prisimenate pirmuosius žingsnius medicinoje?

Pirmoji mano darbo vieta - greitosios medicinos pagalbos stotis. Neilgai ten padirbęs buvau pašauktas į būtinąją karinę tarnybą ir dvejus metus Omsko mieste buvau dalinio medicininės tarnybos viršininkas. Šį darbą vertinu kaip pamoką. Esu išsiugdęs pozityvų mąstymą ir kiekvieną blogą dalyką vertinu iš pozityviosios pusės. Tas darbas daug davė naudos - išmokė savarankiškumo, minimaliomis priemonėmis tekdavo suteikti pagalbą, nes sulaužyti žandikauliai, prakiurdyti ausų būgneliai buvo kasdienybė. Teko dirbti savotišku šeimos daktaru, tik ta šeima buvo labai didelė.

Grįžęs įsidarbinau Klaipėdos ligoninėje (dabar universitetinė - Aut. past.). Dirbau Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje, po to - Vidaus ligų diagnostikos skyriaus vedėju. Prieš keletą metų tą patį darbą pradėjau dirbti apskrities ligoninėje. Nuo 1986 metų atlieku echoskopijas ir tai darau iki šiol. Kiek per savo gyvenimą esu padaręs ultragarsinių tyrimų - plaukai šiaušiasi. Beje, prieš 15 metų teko daryti echoskopiją net delfinei, kuriai buvo įtartas nėštumas. Dėl storo riebalų sluoksnio ir anatomijos ypatumų tai padaryti buvo gana sudėtinga, bet pavyko.

Ką atsakytumėte piktiems komentatoriams, konkurso eigoje rašiusiems, kad privertėte kolektyvą kartu pereiti iš vienos ligoninės į kitą?

Įdomu, kaip techniškai tai būtų įmanoma. Kad kartu išėjo didelė dalis kolektyvo - tai tiesa. Bet niekada gyvenime nesu darbe vertęs ką nors daryti, baudęs, žeminęs, taikęs prievartos priemones. Mano galva, žmogaus teigiamų savybių iškėlimas, pagyrimas - tai yra pagrindinis skatinimas, o represinės priemonės, baudimas duoda trumpalaikį efektą. Žmogui turi būti sudarytos sąlygos save realizuoti ir dirbant jausti malonumą. Jei darbe jaučiame diskomfortą, psichologinį spaudimą - tai blogai.

Ar sulaukiate iš pacientų nuoširdžių padėkos žodžių?

Didžiausia padėka daktarui - kad pacientas pasveiksta. Žmogus gal nesuvokia, kaip svarbu gydytojui, kad jis pasveiktų ar bent pagerėtų savijauta. Kai pamatom, kad jis ima sveikti, visi, kurie dalyvavome gydymo procese, patiriame labai didelį džiaugsmą.

Jei prireiktų pačiam kolegų pagalbos - į kokius gydytojus kreiptumėtės?

Gydytojų bijau, sakau tai juokaudamas. Bet kai matai mediciną iš kitos pusės, jei truputį kas suskausta - mažų mažiausiai pagalvoji apie vėžį ar kitą grėsmingą ligą. Gydytojai serga kitaip, jų ligos kitokios, ligų eiga kitokia. Todėl chirurgai nemėgsta operuoti kolegų, ir visi stengiasi išvengti kolegos gydymo, nes visada žinai, kad kas nors bus ne taip. Jei susirgčiau - savo smegeninėje kokią nors teoriją susikurčiau. Ir buvau susikūręs, ir diagnozę nusistatęs. Problema buvo susijus su dideliu emociniu krūviu - pacientų daug, skambučių daug, kreipiasi daug, ir nespėji... Primeni sau voverę, kuri bėga ratu ir niekaip negali nubėgti. Tai buvo perspėjimas, kad turiu rasti laiko sau. Todėl dabar stengiuosi kiek įmanoma bent trumpam atsiriboti, daug vaikščioti. Mat geriausias receptas, kurį galiu ir parekomenduoti - bent 5 kartus per savaitę bent po 30 min. gana greitu žingsniu pavaikščioti - 100 kartų per minutę. Jei tingisi eiti - įsigyk šunį, tada teks eiti.

O jei tektų kreiptis į kolegą - rasčiau į ką. Iš pasiūlytųjų nuoširdžiausių kandidatūrų sąrašo - pats nuoširdžiausias, be abejonės, yra Bronius Stanslovaitis. Jis atsidavęs pacientui taip, kad gali įvaryti neviltį savo kolegoms. Jei jau jo operuotas žmogus perkeltas į reanimacijos skyrių, reanimatologai neatsipalaiduos nė minutės - daktaras užeis daugybę kartų, net naktį, pasižiūrėti, kaip laikosi jo pacientas. Jis kaip žvakė dega ir šviečia kitiems. Ne visi medikai tai gali, ne visi sugeba, ne visiems užtenka fizinių, dvasinių jėgų.

Kiek per savo gyvenimą esu padaręs ultragarsinių tyrimų - plaukai šiaušiasi. Beje, prieš 15 metų teko daryti echoskopiją net delfinei.