Albertas Kemundris: "Šeimoje slypi neišsemiami lobiai"

Man ir pačiam keista; kuo aš čia nusipelniau? Atrodo, dirbu kaip ir visi gydytojai. Be abejo, myliu žmones.

Visas mano gyvenimas praplaukė dirbant ūmių psichikos ligų skyriuose. Tai tokie pat žmonės, kaip mes, tik pakitusios mąstysenos ir emocijų. Jie labai įdomūs, tik liga iškreipia jų pasaulio matymą. Jie nenori suvaržymų, gydymo, - tenka įtikinėti, įrodinėti, kad gertų vaistus. Išbridę iš krizinės situacijos, tampa laimingesni.

Kodėl pasirinkote psichiatriją sovietmečiu, kai kitaip mąstantiems žmonėms, kritikavusiems totalitarinę santvarką, būdavo viena diagnozė: šizofrenikas?

Persūdyta, sutirštintos spalvos. Sovietmečiu man daug metų teko dirbti Žiegždrių psichiatrijos ligoninėje, ir tikrai nepasitaikė ligonių, kuriuos reikėjo gydyti "keičiant" politinius įsitikinimus.

Mane visą laiką domino žmogaus psichika. Terapeutu labai nenorėjau būti, vienu metu linkau į chirurgiją, pabandžiau "pasiuvinėti"... Man nepatiko tie randai ir siūlės, kraujas, plėvės... Todėl gydau sielos randus.

Mano praktikoje būna tiek keistų niuansų... Tarkime, priklausomi nuo svaigalų, kliedintys žmonės tiek vėjų pripasakoja: vyras įtarinėja neištikimybe ir persekioja nebejauną žmoną, įsirengia slėptuvę po lova, pateikia absurdiškus kaltinimus. Ir tik po gydymo jam laikinai atsiveria akys...

Man patinka padėti žmonėms. Kai matau, kaip sergantis psichoze skaidrėja, tampa dvasingas, grįžta į normalią asmenybės būseną - to jausmo net negali nupasakoti. Kaip meistras žiedžia puodą, taip mes - kenčiantį žmogų...

Teisybę sako moterys: seksualiausia vyro kūno vieta yra jo smegenys. Kaip sekėsi atsiginti nuo jus įsimylėjusių pacienčių, kurios psichiatro asmenyje mato gynėją, gelbėtoją, kitų vyrų jai suteiktų kančių atpirkėją?

Esu gana stabilus, man šeimos vertybės yra brangus turtas. Jos neišduodu, nes šeimoje slypi neišsemiami lobiai. Negarbinga pasinaudoti kitu žmogumi. Pritariu minčiai, kad jeigu yra rojus žemėje, tai - šeima.

Su žmona muzike užauginome du sūnus ir dvi dukras, juos labai myliu, gėriuosi ir didžiuojuosi. Jie labai rūpinasi vienas kitu.

Su žmona esame labai seniai pažįstami. Jaunystėje gimtajame Kupiškio rajono bažnytkaimyje eidavome į šokius. Lydėdavau ją namo su keliomis kitomis merginomis. Vėliau, studijų metais, ji dainavo Kaune, Bingelio chore, ir sužėrėjo man kitoje šviesoje. Pasipiršau. Ji ir dabar man padainuoja solo. Aš irgi mielu noru dainuočiau, bet net pikta - dramblys ant ausų užmynė, neturiu klausos.

Dabar, aišku, nebėra tos beprotiškos, nutrūktgalviškos aistros; yra pagarbus įsimylėjimas. Abu perėjome vandenį ir ugnį, suvalgėme pūdą druskos ir žinome, kokią vienas kitam turime vertę.

Klaipėdoje su žmona atsiradome dėl to, kad čia gyvena "pusė vaikų". Be galo pamilome šį miestą. Gyvenau arti Žiegždrių ligoninės ant marių kranto, buriavau, grybavau, mėgavausi nuostabia gamta, bet ten jau buvo ištyrinėtas kiekvienas kampelis. Pajūryje gyvena nuostabūs, nuoširdūs žmonės, pasirengę išklausyti ir padėti.

Kokią žymę jums paliko profesija?

Jau senatvė žvelgia į akis. Man pačiam atrodo, kad viskas lyg ir norma, norisi dar dirbti, bet kartais pasvajoju ir apie poilsį. Kartais šmėsteli mintis apie mirtį: numirus tėveliams, išėjau į tiesiąją...

Vienas jūsų kolega kolekcionuoja egzotiškus kaklaraiščius, kitas kalbasi su akvariumo šamu, trečia dėvi žalią skrybėlę su rože, ketvirtas jaučia malonumą, čiupinėdamas retų knygų nugarėles... Kokių mielų keistenybių turite jūs? Taip jautriai pasakojote apie kabinete iš menko daigelio užsiaugintą vijoklinį augalą...

Man atrodo, kad neturiu. Kartais pasiimu akordeoną... Manoji pasišaipo, kad mano grojimas labai keistas. O šiaip esu "kalnietis", mėgstu žiemą kalnuose slidinėti. Esu visų galų meistras - galiu vamzdžius pakeisti, valgį gaminti, vaikaičius vystyti. Matot ant palangės mano surinktus akmenis? Su jais nesikalbu, bet jie man kelia pagarbą, vis galvoju: kaip, kada jūs gimėt, kaip žemėje atsiradot? Tai man pastovumo, amžinumo ženklas.

Vagneris kurdamas čiupinėdavo šilkines audinio skiautes, Šileris ant stalo pasidėdavo supuvusių obuolių, Einšteinui geros idėjos kildavo, kai jis skusdavosi. Kas sužadina jūsų mintis?

Mėgstu paskaitinėti filosofinę literatūrą, gryninančią dvasingumą, apie gamtą, įstabiausias pasaulio vietas. Su anūkais per internetą "keliaujame" po žemynus ir salas.

Kaip jums pavykdavo sutarti su vaikais? Jie linkę tėvus kaltinti būtom ir nebūtom nuodėmėm...

Ir aš nuo jų gaunu "malkų", kad buvau per griežtas. Ir iš tiesų - pripažįstu: perlenkdavau lazdą. Duodavau beržinės košės... Buvo įvairių suvaržymų. Bet ir vaikai prisipažįsta, kad dažnai mus "apstatinėdavo", pasiekdavo savo. Visko būdavo, kai likdavo vieni namuose.

Šiaip gydytojams dovanoja konjako ir saldainių, o psichiatrams, girdėjau, teikia keisčiausių dovanų...

Ant stalo stovi perpjautas medis, sustingusi figūra. Esu gavęs medinį rūpintojėlį ir gražią taurę. Vienas pacientas, būdamas maniakinės būsenos, man nutapė paveikslą su lygumomis. Sakiau, kad man labiau patiktų kalnai, - nutapė ir juos.

Vieni galvoja, kad genialumas yra natūrali unikalios asmenybės būsena, kiti - kad jis yra lydimas psichikos sutrikimų, ir tai suteikia įžvalgų, lakią vaizduotę. Menininkai mėgsta kalbėti apie šventą pamišimą...

Esu susidūręs su itin gabiais mokslui žmonėmis, vėliau susirgusiais šizofrenija, ir visi gabumai nuplaukė, iš asmenybės liko griuvėsiai. Kai kas nors pasidžiaugia ypatingais vaiko gabumais, - aš suklūstu. Be abejo, kai kurie kuriantys žmonės "iškeliauja" į paralelinius pasaulius, šitaip išsivaduoja, pasijunta gyvi visa savo esybe. Nesakyčiau, kad pamišimas yra Dievo dovana; tai nelaimė ir kančia. Mažai tokių, kurie dėl ligos, ribinės būsenos nepraranda savo asmenybės žavesio. Sergantys šizofrenija vargsta, nors prikuria nerišlių, gremėzdiškų fantazijų.

Betgi yra žmonių, kurie neprisitaiko prie aplinkos, aplinkybių, bet išgyvena, džiaugiasi tuo, kad yra kitokie.

Tai labai protingi žmonės. Esmių esmė - menas džiaugtis gyvenimu, įprastais, mažais dalykais, skaidriai nusijuokti. Ypač šiuo metu to stokojama. Kitas gali būti turčius, bet jaučiasi nelaimingas, net išeina iš gyvenimo sava valia, palikęs milijonus.

Kokia riba skiria normalumą nuo beprotybės, kai dabar žmonės žaloja savo kūną, suvarpo skylėmis, daro tatuiruotes, veriasi žiedus į opiausias vietas?

Mano nuomone, tai nenormalu. Dabar daugelis žmonių, ypač jaunų, yra pasinešę į hedonizmą ir ima viską, ką gali, iš receptorių, juslių, naudodami įvairias technologijas. Mėgdžiojimas, religijų, egzotiškų kultūrų susimaišymas tampa madingi. Toks jausmas, kad žmonės nebeturi tikro pagrindo po kojomis ir neria į egzotiškus potyrius. Tai netikras džiaugsmas: kutenti savo jusles ir patirti, kas tik įmanoma. Vis dėlto turi būti rėmai, neverta visko išsemti ir rankioti save sudužusį iš šukių.

Vienas psichiatras sumenkino mano gebėjimus, privertė pasijusti nevykėle. Kitas, paprašytas padėti pasikeisti, atšovė: pakeisti tave būtų tas pats, kas perdaryti Rodeno skulptūrą.

Pakeisti žmogų nebandžiau, tik atkurti jį tvirtesnį, nors ir su trūkumais. Kaip pakeisi piktnaudžiaujančiojo svaigalais asmenybę? Jis apsitvėręs gynybinėmis sienomis. Tik jo nuostatas gali keisti. Tai menas - prieiti, surasti landą... Ne visada pavyksta tai padaryti.

Ar šiais laikais į skyrių dar atveža napoleonų?

Napoleonų - ne, bet žmonės, turintys manijų, įsivaizduoja galintys skaityti mintis, bendrauti su kosmosu, nuspėti likimus. Jie tuo didžiuojasi, jiems daug kartų geriau būti manijos būsenos su visomis pasekmėmis, negu vėliau suvokti, kas yra iš tikrųjų. Tuo metu, kai būsena ūmi, jie mane išvadina šlykščiausiais epitetais, vadina sadistu, grasina teismais. Po to skambina, aplanko, atsiprašo.

Esate kam išgelbėjęs gyvybę ar "dūšią" iš pragaro?

Teko gydyti daug bandžiusiųjų nusižudyti. Tai fenomenas, vadinamas "trumpojo jungimosi dėsniu". Viską žmogus tuo metu pamiršta - net savo brangiausius vaikus, siekia išeiti, pabėgti nuo realybės. Kai kurie svarsto, laiškus pompastiškus parašo, imasi demonstratyvių veiksmų.

Dauguma bandymą nusižudyti aiškina banaliai: nežinau kodėl. O kiti, atkakliai žiūrėdami į akis, tvirtina: "Sunku, beprasmiška, gyventi neverta, nėra dėl ko." Kiti liguistai galvoja, kad yra našta savo artimiesiems, kad daro juos nelaimingus, - ir žudosi "kilniu tikslu"...

Praėjus kiek laiko, vis dėlto dauguma pacientų pripažįsta, kad verta gyventi, pradeda domėtis kitais, vaikų ir savo ateitimi. Aš į visas savižudybes žiūriu kaip į ligos pasireiškimą, nebent karo metu žmogus nelaisvėje neištveria kūno kančių ir tai veda į desperaciją.

Iš tikrųjų žmogaus galimybės beribės, jis prisikelia kaip feniksas iš pelenų.

Ar sunkmečiu paūmėjo psichikos ligos?

Pas mus patenka daugiau puolusių į depresiją verslininkų. Jie kalba apie savižudybę, be to, dažnai išgeria.

Kokie žmonės, įvykiai gyvenime jus erzina?

Manęs niekas neerzina. Neturiu silpnybės sielotis dėl to, kad manęs kas nors nemėgsta. Bet nežinau, kaip jausčiausi, jeigu reikėtų nuolat gyventi su įkyriu žmogumi. Kiekvieną dieną viskas keičiasi, žmogus man yra kaip nauja knyga.

Kaip gyventi tarp žmonių, nusivylusių savimi ir gyvenimu? Kaip ištverti vienam kitą?

Man atrodo, tai žiniasklaidos sutirštintos spalvos. Esu piktokas, kad ir mano du vaikai gyvena užsienyje. Daugybė girtuoklių puikiausiai laikosi rinkdami butelius. Aimanuojančiam sakau: visada yra išeitis ir niekada negalima prarasti vilties.

Pasaulį reikia keisti nuo savęs, apsišarvuoti kantrybe, geranoriškumu ir žiūrėti į kitą žmogų, kad ir piktą, kaip į už save nelaimingesnį. Jeigu likčiau prie suskilusios geldos, - keisčiau savo būstą į mažesnį, eičiau pas ūkininkus dirbti, vasarą uogaučiau, grybaučiau, megzčiau.

Dabar žmonės aptingę, "išmandrėję", sako, kad už menką pinigą neverta nė pradėti dirbti.

Man "lūžti" nėra kaip, nes pats matau palūžusius ir stengiuosi juos prikelti. Nėra kada liūdėti, reikia veikti, ir darbas teikia daug pasitenkinimo.

Stiprybės semtis reikia iš savęs, iš savo nuostatų, požiūrio į gyvenimą.