Pjesę dar prieš karą buvo parašęs ir pastatęs Kaune aktorius Kazys Jurašūnas. Vėliau pjesei muziką sukūrė Jonas Švedas. Pirmiausią muzikinę pjesę pastatė Kauno jaunojo žiūrovo teatras 1942 metais, vėliau šio kūrinio ėmėsi ir Klaipėdos teatras. Spektaklį Klaipėdoje režisavo Juozas Gustaitis, muzikantams vadovavo Klemensas Griauzdė.
Eglė vaidino Angelė Ignatavičiūtė, Žilviną - Vytautas Kancleris. Taip pat vaidino Laima Kerniūtė, Zita Popovaitė, Stasys Ratkevičius, Juozas Paplauskas ir kiti. Zita Lapytė ir Aleksas Alchimavičius buvo pagrindiniai baleto solistai.
Į gastroles Klaipėdos dramos teatras važiuodavo sunkvežimiu |
Ilgametis Klaipėdos dramos teatro vadovas, aktorius Balys Juškevičius prisimena, kad pirmajam spektakliui buvo siūloma keletas variantų. Buvo pageidaujama, jog tai būtų lietuviškas kūrinys.
"Eglė žalčių karalienė" buvo patikrintas spektaklis. Buvo sukurta puiki muzika. Aš siūlau dabartinei Klaipėdos dramos teatro vadovybei gauti J. Švedo muzikos įrašą, kad per spektaklio jubiliejaus paminėjimą galėtumėme pademonstruoti keletą gražių numerių iš tos partitūros. Spektaklyje yra nuostabus finalas, - B. Juškevičiaus akyse net pasirodė ašaros.
- Kai Eglė ateidavo prie kranto su vaikais, kai jau visa publika žinodavo, kad išdavikas jau yra, kai Eglė šaukdavo "Žilvine, Žilvinėli...", salėje būdavo tokia tyla!.. O orkestro partitūroje buvo įvesta tokia nerami muzika, ji taip paveikdavo... Pradėdavo augti muzikinis nerimas, scenoje palengva pasirodydavo kraujo puta. Pagal to meto technines galimybes tai buvo labai gerai padaryta. Eglės šauksmas, prakeikimas, dramatiškas muzikinis finalas - spektaklis baigdavosi maksimaliu finaliniu sukrėtimu."
Šis spektaklis, pasak B. Juškevičiaus, darė publikai nepaprastą įspūdį. Todėl jis ir ilgai išsilaikęs - buvo suvaidinta apie šimtą spektaklių. Spektaklis buvo vaidinamas karo visiškai sugriautoje Klaipėdoje iš įvairiausių Lietuvos kampelių suvažiavusiems naujiesiems gyventojams. "Eglė žalčių karalienė" ilgą laiką buvo vienintelė klaipėdiečių pramoga - sugriautame mieste daugiau nebuvo ko pažiūrėti.
Spektaklis "Eglė žalčių karalienė" gimė teatre, apsuptame visiškų griuvėsių. Iš šiaurinės pusės iki Dramos teatro buvo galima ateiti tankų nuo plytgalių nuvalytomis siaurute gatvele, vėliau tapusia Herkaus Manto gatve. Miestą iš griuvėsių buvo privalu vaduoti ir teatro darbuotojams - dienomis tekdavo valyti griuvėsius, vakare - repetuoti.
"Į svetimą kraštą atvykusiems žmonėms pateikėme jaudinantį, lietuvišką, savą spektaklį. Į tą spektaklį jie ėjo po kelis kartus, atsivesdavo pažįstamus, gimines, - sakė B. Juškevičius. - Miesto aplinka veikė teatro naudai. Muzika ir spektaklis susišaukė su tautos likimu. Mes negalėjome krėsti juokų, statėme spektaklį apie trapų gyvenimą, gyvenimo paslaptį: gyvename tarsi pasakoje, mus valdo žiaurus likimas. Nežinia, kada realybėje apsirodys kraujo puta..."
"Buvome žiopliai"
"Eglėje žalčių karalienėje" vaidino labai jauni aktoriai, kai kurie net nebuvo baigę specialių mokslų. Aktorius ėmė mokyti iš Vilniaus atvykęs režisierius J. Gustaitis, buvęs "Vaidilos" teatro vadovas. Jis pats scenoje aktoriams rodydavo, kaip reikia vaidinti vieną ar kitą sceną.
Anot B. Juškevičiaus, sunkiausia buvo dirigentui, nes nei Eglę vaidinanti aktorė A. Ignatavičiūtė, nei jos seserų vaidmenų atlikėjos neturėjo stiprių balsų. Pačioje spektaklio pradžioje jos turėjo dainuoti.
"Tada už scenos statydavome garsią Lietuvos primadoną Eleną Mažrimaitę, kuri atvyko iš Vilniaus ir įsidarbino Klaipėdos teatre. Jos buvo nuostabus balsas - sopranas. Šalia jos stodavo kitos choro dainininkės su stipriais balsais. Ir aktorės, ir solistės dainuodavo kartu. Kai pasklisdavo balsas scenos erdvėje, niekas nesuprasdavo apgaulės", - prisiminė B. Juškevičius.
Pasak tetaro veterano, koją aktoriams kišo jaudulys ir nepatyrimas. "Mes buvome žioplių žiopliai. Vienas kitas tebuvo atėję iš teatro. V. Kancleris buvo visai žalias. Neįsivaizduojat, koks jis buvo žalias Žilvinas. Ir jo tekstas toks nedėkingas, dalykiškas, proziškas. Visa laimė, kad jis buvo gražus bernas. Tik tai gelbėjo vaidmenį", - sakė B. Juškevičius.
Bangų mūša - iš dėžių
Pokariniame Dramos teatre buvo ribotos techninės galimybės. B. Juškevičius pasakojo, kad garso efektai buvo daromi sukabintų metalo gabalų pagalba, perkūnas - su skarda, žaibai - su dviem nuogais laidais. Bangų mūša sklido iš siūbuojamų dviejų ilgų dėžių, pilnų smėlio.
"Prie tų dėžių stovėjo ne techninis personalas, o patys aktoriai. Spektaklyje aš vaidinau Eglės tėvą. Kai man nereikėdavo būti scenoje, bėgdavau prie tų dėžių ir aš. Na, dar pačioje pabaigoje, po žaibų ir pauzės, visiškai sutemus scenai, reikėdavo išnešti pastatyti drebulę", - pasakojo B. Juškevičius.
Techninei daliai spektaklio metu vadovavo lėlių teatro įkūrėjas, Kauno dramos teatro veteranas S. Ratkevičius. Prie uždangos stovėjo V. Kancleris, mat jis labai gerai žinojo partitūrą.
Spektaklio dailininkas Juozas Jankus sukūrė žavingą, anot B. Juškevičiaus, scenografiją: kopas, jūrą, pušis. Rusų aktoriai, viešėję teatre, plojo šiai scenografijai atsistoję. Mažiau įtaigos dailininkui pavyko įdėti į kiemo, miško bei Žalčio rūmų scenografiją.
Vieno spektaklio metu, vadinant Eglės sceną pas žiniuonę, ant aktorės Bronės Liktoraitės užgriuvo dekoracija, bet tvirta ir aukšta moteris dekoraciją sugriebė ir laikė tol, kol kiti artistai susizgribo ją pastatyti.
"Reikėjo pasišventimo"
Nors buvo sudėtinga išvažiuoti gastrolių, spektaklis buvo parodytas Kretingoje, Radviliškyje.
Spektaklį buvo nedėkingas gastrolėms: daug artistų, orkestro narių. Be to Dramos teatras tuomet teturėjo vieną sunkvežimį - ant sukrautų dekoracijų keliaudavo ir artistai.
"Važiuodavom ir per šaltį, ir per lietų. Važiuodavome pro Sendvarį, ten augdavo dideli šermukšniai. Atsimenu, rudenį jie būdavo su tokiom gražiom uogom, o mes sėdėdavome aukštai sunkvežimyje ir skindavome jas..." - šypsojosi B. Juškevičius.
Radviliškyje, kur teko rodyti "Eglė žalčių karalienę", artistai buvo apgyvendinti klojime. Aktorė A. Ignatavičiūtė, vaidinusi Eglę, naktį nukrito iš antro aukšto pro kiaurymę ant padargų. Nors ir susimušusi koją, rytojaus dieną aktorė vaidino spektaklyje.
"Mums, artistams, tais laikais reikėjo didelio pasišventimo", - sakė B. Juškevičius.
Rašyti komentarą