Sąjūdžio kronikos: persitvarkyti - pirmiausiai įveikti savo baimes (II)

Vis labiau įsiputojant Sąjūdžio jūros bangoms, Klaipėdos dailininkai surengė "Prarastosios kartos" darbų parodą. Kaip kadaise Prancūzijos impresionistams, V. Karčiauskui atrodė, kad toji paroda buvo per daug "cenzūruota", ir jis sumąstė parodos "alternatyvą" savo namo Tiltų g. 2 kieme. Kelias paras čia virte virė darbas. Talkino ir kolegos bendraminčiai, ir viso Klaipėdos senamiesčio berniūkščiai, su entuziazmu vykdę jo nurodymus. Per parodos atidarymą buvo numatyta sudeginti partijos miesto komiteto pirmojo sekretoriaus iškamšą.

"Parodos atidarymo išvakarėse man vėl rankas užlaužė, tik nebe taip skaudžiai, kaip prieš mėnesį. Ir vėl pasakė, kad apie tai, kas čia vyks rytoj, jie puikiausiai žino. Šalia vėl stovėjo juoda "Volga"... Jie man porino, kad deginti gyvo žmogaus iškamšą tiesiog nepadoru. Šį sykį ne iš baimės su jų nuomone sutikau. Tad vietoje iškamšos deginimo gimė ąžuoliuko sodinimo idėja. Dabar dėl to labai džiaugiuosi - prieš dvidešimt metų pasodintas ąžuoliukas puikiai prigijo. Kaip ir tuomet gimusios, dar slaptos, dar garsiai neįvardytos nepriklausomos Lietuvos idėjos", - emocijų neslėpė V. Karčiauskas.

Prašymas

Per Jūros šventę rankas užlaužusiųjų vyrukų veidų V. Karčiauskas sakė taip ir nepamatęs. Tačiau jų balsus rugpjūčio mėnesį jis atpažino. Tuomet įsidėmėjo ir veidus...

Kai Lietuvoje buvo paskelbta nepriklausomybė, vienas tų dviejų vyrukų aplankė V. Karčiauską. Pokalbis buvo labai trumpas: jei tam rankas laužusiam vyrukui reikėtų liudytojų, kad jis nebuvo žvėris, ar V. Karčiauskas juo taptų?

"Kagėbistai" savo darbo metodais tikrai jau nebebuvo akli stalininės epochos priesakų vykdytojai. Tai jau buvo pakankamai išsilavinę žmonės, su savo protu ir jausmais. Aš jam prisižadėjau paliudyti. Tačiau, matyt, mano "paslaugų" jam taip ir neprireikė",- tarsi apgailestavo vienas pirmųjų Klaipėdos sąjūdiečių V. Karčiauskas.