Nijolė Navogreckienė: "Viskam savas laikas"

Tikrai nedaug. Taip, mums nešdavo darbo planus, ataskaitas, kviesdavo į įvairius renginius. Skyriuje dirbome keturiese, o klubų mieste buvo per trisdešimt.

Kokiais kriterijais vadovaudavotės atrinkdami kolektyvus festivaliams, konkursams?

Į respublikinius konkursus važiuodavo tie kolektyvai, kurie būdavo pripažinti geriausiais mieste - juk vykdavo kruopščiausios apžiūros, o vertindavo geriausi specialistai: aktoriai, dėstytojai... Atlygis jiems už darbą buvo Kultūros skyriaus padėkos raštas. Na, o jei žmogus gaudavo Vykdomojo komiteto padėkos raštą, tai jau būdavo viršūnė.

Buvo ir išskirtinių kolektyvų - pavyzdžiui, Algirdo Vyžinto vadovaujamas 60 žmonių liaudies instrumentų orkestras, unikumas ne tik mieste, bet ir visoje Lietuvoje. Kai gavome kvietimą dalyvauti Tarybų Sąjungos liaudies instrumentų orkestrų konkurse Taškente, šis orkestras išvažiavo be konkurencijos.

Ką dar išskirtumėte iš anų laikų šviesulių?

Nebuvo lygių Jono Sąlygos vadovaujamai agitbrigadai. Stasė Gaudiešienė Mokytojų namuose dirbo gražų ir subtilų darbą. Mėsos kombinato direktorius šviesaus atminimo Kazimieras Vizbaras globojo kombinato saviveiklos kolektyvus - ansamblius, chorą, dūdų orkestrą... Baldų kombinato klube vaisingai dirbo Alma Venclovienė, "Trinyčių" - Vytautas Zigmantas... Visų nesuminėsi.

Na, o svarbiausias kultūros židinys buvo miesto Kultūros rūmai. Čia būrėsi patys stipriausi kolektyvai. Vien Liaudies opera ką reiškė... Jei būtų mano valia, patį pirmąjį Magistro žiedą būčiau užmovusi Kazimierui Kšanui. Juk jis miestui visą teatrą užaugino. Apie jo darbą reikėtų monografijas rašyti. Tikrai, mieste buvo daug talentingų kolektyvų vadovų - chorvedžiai Fabijonas Sereika, Gediminas Purlys, Rimas Songaila, Rimas Misiukevičius. Antanas Duoblys "Trinyčių" klube buvo subūręs sunkiai auklėjamųjų vaikų orkestrą, Juozas Čižauskas - Buitininkų klube dirbo su vaikais pūtikais. Kur jie dabar? Kituose miestuose prisimenami kultūros veteranai. Gal ir mums reikėtų juos sukviesti būrin, pasakyti gerą žodį... Kad ir choreografams Vladui Usovui, kalnus nuversti galėjusiai moteriai vulkanui Elvyrai Bungardienei (tuo metu jos vadovaujamas vaikų šokių kolektyvas "Žiogelis" jau buvo priartėjęs prie vaikų šokių teatro steigimo) ir dabar sėkmingai dirbančioms Margaritai Finkel, Irenai Gelgutienei. Tuomet tautinių šokių kolektyvui vadovavo ir Vaidas Gilys, kuris sėkmingai net keliems moksleivių ir jų tėvų kolektyvams vadovauja ir šiandien. Klaipėdoje liaudies teatro režisierius Alvydas Vizgirda subrandino teatrų festivalį "Šermukšnis", išaugino Pilies teatrą, garsinantį Klaipėdą ir Lietuvą visoje Europoje...

O Dainų, o Jūros šventės... Kokios susiburdavo komandos! Būtinai norėčiau priminti profesorių Juozą Gudavičių, Vytautą Blūšių, Algirdą Vyžintą, Bronių Gražį. Tai jie būdavo didelių miesto švenčių scenaristai ir režisieriai. Ir visa tai jie darydavo nuoširdžiai ir už ačiū.

Kaip, Jūsų manymu, anuometinės kultūros tradicijos integravosi į šiuolaikines?

Vienoje visiškai nepažįstamoje kompanijoje stalo gale išgirdau labai gražiai dainuojančius vyrus. Taip dainuojant tikrai šiandien retai išgirsi. Neiškenčiau ir priėjau prie tų vyriškių paklausti, kas jie tokie ir iš kur. Jie pradėjo juoktis: "Tai per jus mes susidainavom. CBK nuo darbų atleisdavo ir į repeticijas varydavo".

Labai juokiausi sužinojusi, kad choro vadovas direktoriaus į repeticijas suvarytiems vyrams net pažymius rašydavo. Ranką prie širdies pridėjusi galiu pripažinti, kad kai kurie chorai tikrai buvo kuriami įsakymo tvarka. Ypač kai Klaipėdoje buvo pradėti ruošti chorvedžiai, klubininkai, liaudies teatrų vadovai - juk visiems reikėjo darbo. Tačiau žmonės buvo buriami šokti, dainuoti, deklamuoti ar vaidinti. Pastebėjau - kas tokius poreikius turėjo anuomet, - turi ir šiandien. Jie surado terpę, kurioje gali pasireikšti. Kuo daugiau tokių, tuo šviesiau gyventi.

Be kultūrinių įstaigų įdirbio Klaipėdoje tikrai nebūtų taip suvešėjusi Jūros šventė. Ji įtraukdavo kiekvieną klaipėdietį. Sofija Kanaverskytė su savo studentais karnavalams paruošdavo kaukių maketus, kurių išsirinkti ateidavo įmonių vadovai. Žmonės vargdavo, bet... padarydavo. Jeigu dainuoja ar šoka vaikai, - jų bėga žiūrėti tėvai ir seneliai. Jei publikai pasirodo seneliai, - bėga žiūrėti vaikai ir anūkai. Bendri interesai, kartų ryšys.

Kultūros skyrius kartu su Filharmonija pagimdė Muzikos pavasarį. Jį paprastai užbaigdavo Sauliaus Sondeckio vadovaujamas orkestras, jau važinėjęs į Zalcburgo festivalius. Svajodavome, kad ir Klaipėdoje galėtume pasiekti tokio lygio. Gal tokio ir nepasiekta, tačiau festivalis iš tiesų išaugo į miestą puošiantį ir jį garsinantį renginį.

Ir Skulptūrų parkas - kad ir kaip vandalai jį nuniokojo, tai irgi ano laikmečio kultūros atspindys...

Pokariu Klaipėdoje kultūrą diktavo proletariniai kerziniai batai, ir tik įsteigus Konservatorijos Klaipėdos fakultetus, čia aiškiai pagausėjo inteligentijos. O kaip dėl kultūros namų ir klubų - ar svarus buvo jų indėlis?

Ir Klaipėdos fakultetai, ir kitos kultūros įstaigos puikiai suponavo aplinką talentams augti. Dabar jiems prasimušti - kitokios sąlygos. Klubus pakeitė vadybininkai, prodiuseriai. Tai jau verslas. Viskam savas laikas.