Liucija, kuri statė bažnyčią

Liucija augo daugiavaikėje šeimoje Biržuose. Kai pasimirė mama, vaikai išsisklaidė kas kur. Liucija paskui brolį patraukė į Klaipėdą.

Ne mokslai rūpėjo, o kaip įsikabinti į gyvenimą. Beveik 15 metų dirbo Vaikų ligoninėje slauge. Paskui, anot pačios ponios Liucijos, perbėgo pas Rubinšteiną - t.y. į Psichoneurologijos dispanserį. Čia kelerius metus taip pat slaugė sunkius ligonius. Moteriai teko darbuotis ir Rimkų katilinėje. Žodžiu, taip ir neįgytas išsilavinimas "apsaugojo" nuo sotesnio ir gardesnio kąsnio. Bet moteris niekados nepeikė savo dalios. Viską priimti nuolankiai jai padėjo ir padeda tikėjimas.

Kunigas pavadino šventąja

Daugelis klaipėdiškių mena dabar jau velionį kunigą Bronių Burneikį. Jis buvo ne tik dvasios vadovas, bet ir visų galų meistras (statybininkas vairuotojas, varpų liejikas, šachmatininkas ir t.t.) Tai jis vadovavo 1957 m. Klaipėdoje pradėtos statyti bažnyčios darbams. Ir už tai 1962 m. buvo įgrūstas kalėti. Jau po to, kai bažnyčia stovėjo buvusių kemsynų ir tvyrojusio liūno Rumpiškės g. vietoje. Simboliška, kad tikintiesiems 1988 m. grąžintos bažnyčios, po jos rekvizavimo paverstos filharmonija, klebonu buvo paskirtas jau atkalėjęs ir Kretingoje kunigavęs tas pats Bronius Burneikis. Liuciją su šiuo dvasininku sieja bendri išgyvenimai: ir jis, ir ji kentėjo dėl tos pačios baažnyčios statybos. Moteris mena, kaip Bronius Burneikis, išklausęs jos išpažinties, pavadino šventąja. Kodėl - tikinti moteris taip ir nesuprato. Tai kunigas jai atrodo nusipelnęs šventojo vardo.

Nieko nebijojo, nes gynė Dievą

Kai buvo statoma Marijos Taikos Karalienės bažnyčia, Liucija Jonaitienė dirbo Vaikų ligoninės slauge. Vieną parą dirba - dvi paros laisvos. Tai tuos laisvadienius Liucija eidavo statyti bažnyčios. Dirbo visus juodus pagalbinius darbus, kurie tik buvo pagal josios jėgas: sijodavo žvyrą, nešiodavo lentgalius, dėliodavo plytas ir akmenis. Be jokio atlygio bažnyčios statyti ateidavo daugelis miestelėnų. Tie patys klaipėdiečiai susirinko ir tuomet, kai bažnyčią iš tikinčiųjų rekvizavo. Nepaisydami pasekmių, jie protestavo.

Parą atidirbusi Vaikų ligoninėje slauge, Liucija Jonaitienė (viduryje su vaikučiu ant kelių) bėgdavo statyti Marijos Taikos Karalienės bažnyčios

Liucija protestavo žodžiais, kurie nusakė esmę: "Aš čia dirbau, liejau prakaitą, o jūs atėmėte ir viską draskote". Nors prie atriekiamos nuo tikinčiųjų bažnyčios buvo krūvos milicininkų, rėkti, ką jaučia, Liucija nebijojo, nes tikėjo, kad gina Dievą. Pasak jos, milicininkai moterį gerokai apspardė ir įkišo į viliuką. Kadangi buvo įsiaudrinusi, moteris teigė, kad nuo patirtų smūgių skausmo nejautė.

Nuvežė į tuomet labai visiems buvusį baisų septynaukštį prie Biržos tilto. Ten kažkoks milicininkas su šautuvu vedžiojęs nuo vieno kabineto prie kito. Liucija jam sakiusi nesiruošianti niekur bėgti, bet milicininkas vis tiek stumdė. Paskui moteris pamatė tiltu tiesiog bėgte beatbėgantį Vaikų ligoninės vyriausiąjį gydytoją šviesaus atminimo Antaną Gadeikį. Žmogus skubėjo gelbėti.

O milicininkai nežinojo, ką su tais protestuotojais daryti, tad apie juos pranešinėjo į darbovietes. Viršininkas ir išvadavo moterį iš "valdiškų namų". Prie bažnyčios Liucija kentėjo fiziškai, milicijoje - morališkai. Nes teko išklausyti klaikių, nors ir stereotipinių užgauliojimų. Bet ir jie moters nežeidė. O skydas buvo vėlgi tikėjimas savo elgesio dorumu ir padorumu.

Filharmonijoje nebuvo nė karto

Po to, kai iš tikinčiųjų atimta bažnyčia buvo "perrėdyta" į filharmoniją, Liucija joje nebuvo nė karto. Ateiti į "filharmoniją" jai būtų tolygu išdavystei. Ne tik Dievui, bet ir ją stačiusiems žmonėms, Broniui Burneikiui ir kitiems dvasininkams. Liucija į baažnyčią atėjo tik tuomet, kai čia buvo laikomos pirmosios po grąžinimo šv. mišios.

Ponia Liucija daug ką gyvenime vertina labai atlaidžiai, mat nuo mažumės tiki amžiną gyvenimą. Po mirties būsiąs tikrasis gyvenimas. O čia, žemėje, mes visi esame tiktai pakeleiviai į tikrąjį. Kai tokios yra Liucijos nuostatos, jos negelia nuoskaudos, nežeidžia neteisybės.

Liucija ištekėjo vėlai. Ir Dievas nedavė vaikų. Bet ir tam moteris atranda paaiškinimą: labai jau ji vaikus mylėjusi. Jei Dievulis būtų davęs nuosavų, tai gal per tą aklą meilę nebūtų pajėgusi dorais žmonėmis išauginti.

Ir... laikraščių iškarpos

Paslapčia nuo savo vyro Liucija metų metais kauptoms laikraščių iškarpoms rado "asablyvą" vietą: išpjovė ertmę storame apvalaus stalo pagrinde, kuris buvo tuščiaviduris. O dabar - pilnas iškarpų iš "Mažosios Lietuvos", "Vakarų ekspreso", "Tiesos", "Tarybinės moters", "Gimtojo krašto" ir kitų laikraščių. Kartu pavartėme kelias krūveles nuo viršaus. Giliau nekabinome. Ten turėtų būti ir prieš trisdešimt metų pradėti karpyti ir rinkti straipsniai. Liucija atsidėdavo visus tuos rašinius, kurie jai buvo įdomūs ar ką nors reiškė. Moteris ant laikraščio paraščių užsirašiusi: "Apie Rainių tragediją", "Apie bažnyčios grąžinimą", nors apie tai laikraščio iškarpoje vos kelios eilutės. Bet ir jos svarbios. Moteris nepraranda vilties, kad jos kruopštus darbas kam nors bus reikalingas.