Klaipėdos verslo atmintis siekia šimtmečius

Pasak Klaipėdos pramonininkų asociacijos prezidento Leono Makūno, labiausiai savo istorija didžiuojasi, ko gero, "Švyturio" alaus darykla.

"Ji deklaruoja ir didžiausią amžių - įkurta 1784 metais. XVIII - XIX amžiuje alaus daryklų buvo nemažai, bet ši - vienintelė išlikusi", - sakė L. Makūnas.

Savo šimtmetį jau yra atšventusi "Klaipėdos mediena", įkurta 1899 metais, ir taip pat išlikusi viena iš tuo laikotarpiu veikusių daugelio medienos apdirbimo įmonių. Tarp šimtamečių - ir "Klaipėdos kartonas" (1898 m.).

"Šios bendrovės istorija įdomi - karo metu per evakuaciją į Vokietiją buvo išvežti "Klaipėdos kartono" dokumentai, bet atkūrus nepriklausomybę buvusio fabriko valdytojo palikuonis senuosius archyvus grąžino", - prisimena L. Makūnas.

Vokiečių daug metų valdyta Klaipėda, tapusi Lietuvos dalimi, pastebėjo, jog dėl šalies muitų bei akcizų politikos maistą, gėrimus, tekstilę verta gaminti vietoje.

Daug dešimtmečių Klaipėdoje gyvavo ir dar viena sena gamykla, prarasta visai neseniai.

"Pastaruoju metu ši gamykla buvo vadinama "Sirijumi". Galvaninių elementų gamyklėlių anuomet Klaipėdoje buvo daug. Šalia senojo turgaus buvo įsikūrusi viena tokia, priklausanti savininkui, pavarde Syrus. Po karo gamykla perkelta į Artojų gatvę - įsteigta nauja, bet su "Syrus" šaknimis. Pavadinimas sušvelnintas - tapo "Syrius". Ilgą laiką taip ir vadinta, o vėliau, prasidėjus pavadinimų lietuvinimo vajui, tapo "Sirijumi". Tik po to išsiaiškinta, kad čia ne žvaigždė, o savininko pavardė", - pasakojo L. Makūnas.

1996 metais gamykla nunyko, po kurio laiko buvo likviduota, tačiau pavadinimas išliko - tie, kas jį nupirko, anot L. Makūno, naudoja iš Kinijos įvežamiems elementams.

"Vadinasi, istorinis pavadinimas vertingas", - pastebi jis.

Garsėjo tik mediena

Klaipėdos pramonės istorija besidomintis Klaipėdos universiteto dėstytojas istorikas Julius Žukas atkreipia dėmesį, kad XIX - XX amžių sandūroje mūsų miestas buvo visai mažytis.

"Žmonės tai žino, bet galbūt nelabai įsivaizduoja. Klaipėdoje tada gyveno apie 20 tūkst. žmonių. Tai buvo mikroskopinis uostamiestis. Pavyzdžiui, Karaliaučiuje tuo metu gyveno 250 tūkst. žmonių, Tilžėje - 35 tūkst." - sakė J. Žukas.

Jau vien dėl šios priežasties pramonė Klaipėdoje buvo silpna. Kita priežastis buvo ir konkurencija tarp uostų. Nuo Lietuvos atskirtą Klaipėdą valdė vokiečiai, o pagrindiniu Rytprūsių centru tapo Karaliaučius - jis buvo toliau nuo nesaugios Lietuvos sienos. Karaliaučius pasiglemžė ir visas investicijas, komunikacijas.

"Klaipėda buvo marginalinis uostamiestis, todėl pramonė buvo silpna ir atsirado vėlai. Nuo pat įkūrimo miestas buvo mažytis, ir buvo tik viltys, kad kada nors sulauks proveržio", - sakė J. Žukas.

Proveržis galėjo įvykti dviem atvejais - jeigu Klaipėda būtų atitekusi Lietuvai, arba Lietuva - Vokietijai. Žinoma, anot J. Žuko, Klaipėdos verslininkai tikėjosi pastarojo varianto, tačiau viltys žlugo.

"Tik vienos rūšies prekės ėjo nevaržomai - mediena. Muitų karai jos nelietė. Iš Nemuno aukštupio be kliūčių buvo plukdomi rąstai, Klaipėdoje klestėjo prekyba mediena. Tačiau eksportuoti ženkliai naudingiau ne rąstus, o apdirbtą medieną, todėl pridygo lentpjūvių. Tai buvo vienintelė rimta Klaipėdos pramonė, buvome stambiausias rytinio Baltijos regiono eksporto uostas", - pasakojo J. Žukas.

Ši pramonės šaka, anot jo, ypatinga tuo, kad jai nereikia jokios infrastruktūros - nei sandėlių, nei elevatorių, todėl uostas atrodė apleistas.

"Union" trąšų fabrikas, įsikūręs dar XIX amžiuje, buvo priverstas nutraukti veiklą dėl žaliavų tiekimo problemų per karą.

Kūrė atėjūnai

Stambiąsias pramonės įmones Klaipėdoje kūrė ne vietiniai, o dažniausiai ateiviai iš Vokietijos, turėję kapitalo. Jų nebuvo labai daug - visai šalia buvo siena su neprognozuojama Rusijos imperija, todėl daugelis investuoti bijojo. Nepalanku investicijoms buvo ir tai, kad Klaipėda neturėjo jokių vietinių išteklių.

Pirmąsias garines lentpjūves įkūrė anglai, atgabenę čia garo mašinas. Tačiau pirmąją stambią, modernią pramonės įmonę, naudojusią garo mašiną, įkūrė vietiniai, tik ji buvo ne gamybos, o gavybos - kasė gintarą. Tai buvo 1857 metais įkurta dviejų garsių to meto Klaipėdos pirklių Wilhelmo Stantieno ir Moritzo Beckerio firma "Stantien und Becker". Firma turėjo garinių žemkasių, garlaivių, netgi laivų remonto įmonę. Paskutinįjį XIX amžiaus dešimtmetį "Stantien und Becker" užsidarė, nes gintaro ištekliai buvo išsemti.

Pasak J. Žuko, antroji stambi įmonė, taip pat ne medienos, buvo chemijos - Ščecino verslininkų įkurtas "Union" trąšų fabrikas.

XIX amžiaus pabaigoje atsirado stambios medžio pramonės įmonės, veikiančios iki šiol - bendrovės "Klaipėdos mediena" ir "Klaipėdos kartonas". Jas įkūrė žmonės iš kitų Vokietijos regionų.

"Klaipėdos kartonas" tuomet virė celiuliozę, taip pat gamino techninį spiritą.

"Žmonės visur vienodi. Darbininkai stengėsi pasivogti to techninio spirito ir išgerti", - pasakojo J. Žukas.

Žemaičiai - pigesni

Sunkūs laikai Klaipėdos pramonei, žaliavas atsigabendavusiai jūra net ir iš Polinezijos, atėjo karų metu. Anglija blokavo visus Vokietijos uostus, ir čia nebeatplaukdavo laivai.

"Union" užsidarė iškart. Užsidarė ir faneros fabrikas. Be to, daug darbininkų išėjo į frontą. Vokietija viena kariavo prieš visą pasaulį, todėl visko trūko. Priverstinai, nes nebuvo žaliavos, užsidarė Klaipėdos muilo fabrikas", - sakė J. Žukas.

Vietos verslas tikėjosi, kad tuomet, kai Klaipėda tapo Lietuvos dalimi, ekonomikos pakilimas ateis naudojantis vokiška patirtimi ir iš Lietuvos atkeliaujančiomis žaliavomis.

"Bet išėjo priešingai - žaliavos tiekimas pablogėjo, nes Lietuva nutraukė santykius su Lenkija, buvo uždarytas Nemunas. Klaipėda ėmė nebegauti medienos, o juk geresniais metais Nemunu buvo plukdoma ir milijonas kietmetrių medienos. Galėdavai sieliais pereiti upę nesušlapęs kojų. Taigi ištiko krizė, užsidarė lentpjūvės", - pasakojo J. Žukas.

Sunykus medienos pramonei Klaipėdoje suklestėjo tekstilė - vienas po kito kūrėsi nevietinių verslininkų steigiami fabrikai.

"Bet vietiniams ten nepatiko, nes mokėjo mažai, ir jie neidavo į tekstilės fabrikus dirbti. Savininkai atsiveždavo žemaičių, kurie dirbo pigiau", - sakė J. Žukas.

Suklestėjo ir maisto pramonė, kai pastebėta, jog dėl Lietuvos muitų ir akcizų politikos maistą bei tekstilę verta gaminti vietoje.

Tiesa, tarpukariu Lietuvos valdžia nesėdėjo sudėjusi rankų - rūpinosi, kad nuo Pirmojo pasaulinio karo nukentėjęs šalies ūkis atsigautų, ūkininkai ir verslininkai naudotų pažangias technologijas, plėstų gamybą. Dėl šių priežasčių 1922 metais Lietuvoje pradėta rengti žemės ūkio ir pramonės parodas.

Žemės ūkio draugijos, Žemės ūkio kooperatyvų sąjungos, o vėliau - Žemės ūkio rūmų organizuojamos parodos daugiausiai vyko Kaune, tačiau 1926 metais viena buvo surengta Šiauliuose, o 1927-aisiais - Klaipėdoje.

"Turi įtakos vidiniam gyvenimui"

Arūnas PASVENSKAS, AB "Klaipėdos kartonas" generalinis direktorius
Šiuo periodu didelės įtakos, pavyzdžiui, bendraujant su partneriais, gilios šaknys neturi - prieškariu pagrindinis mūsų produktas buvo celiuliozė, o jos jau seniai nebeverdame. Taigi ir ryšių, kurie buvo užmegzti verdant celiuliozę, nebėra. Bet istorija turi įtakos vidiniam įmonės gyvenimui - žmonės supranta, kad turime senas tradicijas, gilias šaknis. Taip pat reklamoje, rinkodaroje pasinaudojame tuo, kad šiemet lapkritį "Klaipėdos kartonui" sukanka jau 112 metų.

"Romantika - su klaustuku"

Leonas MAKŪNAS, AB "Klaipėdos vanduo" generalinis direktorius
Gilios šaknys įmonei visada turi įtakos. Mums ta įtaka yra dvejopa. Tai, kad įmonė sena, rodo tam tikrą tvirtumą, patikimumą. Smagu, kai gali sakyti, kad vandentiekio istorija Klaipėdoje prasidėjo 1902 metais - čia tam tikra romantika, taip pat ir kolektyvas jaučiasi tvirčiau. O kitas dalykas tas, kad po žeme dar yra vamzdžių, apie kuriuos bylojantys dokumentai jau dingę, atsimenančiųjų taip pat nebėra. Kartais senamiestyje atkasi ir nežinai, kas čia per vamzdis - naudojamas jis, ar ne. Taigi ta senovės romantika yra su klaustuku.

"Dirbtinai kurti mums nereikia"

Dainius SMAILYS, UAB "Švyturys-Utenos alus" korporatyvinių reikalų direktorius
Mums labai svarbu, kad Klaipėdoje esame kartu jau daugiau nei 200 metų. "Švyturiui", kaip alaus prekės ženklui, tai duoda labai daug. Kartu su alaus darykla, jos produkcija kuriasi tam tikras regiono gyvenimas. Turiu galvoje tęstinumą. Tėvai, seneliai, net proseneliai dirbo šioje darykloje - jiems tai buvo sava, jie patys atsako už produkciją ir ją rekomenduoja. Šie dalykai susikuria ne per reklamą, o per žmones, kurie dirbo įmonėje ir savo vardu, profesionalumu garantavo kokybę. 200 metų suteikia mums ir tam tikro meistriškumo - turime archyvus, galime pažiūrėti, koks alus buvo verdamas anuomet, pataikyti pagaminti tokio skonio alų, kokį nuo senų laikų mėgo klaipėdiečiai ir aplinkiniai gyventojai. Technologijos, įrenginiai keičiasi, bet aludario aludariui perduodamas meistriškumas - labai svarbu. Esame alaus ženklas, turintis ką papasakoti vartotojui - galime atsiremti į tai, kaip vystėsi mūsų bendrovė, prisiminti istoriją, įvykius. Iš to gimsta labai daug medžiagos, padedančios mums save pristatyti. Būtent alaus kategorijai yra labai svarbu sukurti tam tikrą pozicionavimą. Mes jo nekuriame dirbtinai, kaip jauni prekės ženklai, o tiesiog pasižiūrime į istoriją. Pirmąjį medalį "Švyturys" gavo 1883 metais - tai parodo labai daug, ir nieko nereikia kurti dirbtinai. Kartais Jūros šventės proga pagal XVIII amžiaus receptus išverdame J. W. Reinecke vardu pavadinto alaus. Jei ne istorija, negalėtume tokio išvirti. Visa tai svarbu ne tik mums dėl pozicionavimo, reklamos, meistriškumo, bet svarbu ir miestui - daugybė medalių įrodo, kad mūsų aludarystė yra viena geriausių Europoje ir pasaulyje, o tai Klaipėdai suteikia tam tikro solidumo, pasididžiavimo kaip amatų centrui ir pramonės miestui.