Vytautas Paukštė: "Visko iki galo nesuvaidinsi"

V. Paukštė - vienas žymiausių Lietuvos teatro ir kino aktorių. Jis yra sukūręs daugiau kaip 100 vaidmenų teatre, per 50 - kine. Šiemet už metų nuopelnus kine jis apdovanotas "Aukso gerve". Vyresnio amžiaus klaipėdiečiai prisimena Povilo Gaidžio režisuotą Justino Marcikevičiaus poetinę dramą "Mažvydas", kai su Mažvydo vaidmenį sukūrusiu V. Paukšte pirmąjį žodį Lietuva skiemenimis dėliojo ir skandavo visi žiūrovai salėje. Tai buvo taip didinga, kad šiurpas ėjo per kūną, ir drąsu, nes spektaklis uostamiestyje buvo pastatytas 1976-aisiais, dar prieš pasirodant J. Marcinkevičiaus knygai "Mažvydas" 1977-aisiais, t. y. sovietmečiu. Lietuvos nepriklausomybe tada dar mažai kas tikėjo. Spektaklio žiūrėti važiavo žmonės iš visos Lietuvos.

Gerb. Vytautai, ar žinote, kad dienraščio "Vakarų ekspresas" skaitytojų esate nominuotas Garbės klaipėdiečio titului?

Taip, žinau, mačiau laikraštyje.

Per savo turiningą ir įdomų gyvenimą esate gavęs ne vieną garbingą apdovanojimą. Ar smagu, kad ir klaipėdiečiai jums rodo pagarbą?

Be abejo, smagu. Mes gyvename tarp žmonių, dirbame žmonėms, todėl kiekvienas įvertinimas yra malonus.

Ar esate tikras klaipėdietis?

Gimiau toli nuo Klaipėdos, Aukštaitijoje. Du konservatorijos kursai buvo išsiųsti į Kapsuką atidaryti teatro. Kai jį uždarė, mes atvažiavome į uostamiestį. Klaipėdos dramos teatre pradėjau dirbti 1963 metais, jame ir baigsiu.

Niekur nepabėgote, visus tuos metus ištikimai dirbate viename teatre. Kodėl nesusigundėte išvykti kad ir į sostinę?

Žmogus visada turi visokių norų, bet kur čia nubėgsi.

Vieni sako, kad jūs Klaipėdos dramos teatre sukūrėte daugiau kaip 90, kiti - kad per 100 vaidmenų. Kiek jūs jų turite?

Kad aš jau nebeskaičiuoju. Buvo daug visokių vaidmenų - ir gražių, ir nelabai gražių. Įdomių vaidmenų tikrai buvo daug.

Kokius vaidmenis jūs išskirtumėte iš tos gausybės?

Manau, jums aišku, ką išskirčiau. Man brangiausia buvo J. Marcinkevičiaus trilogija "Mindaugas. Mažvydas. Katedra" ir liks visą laiką. Vaidinau ir Mindaugą, ir Mažvydą. Tai buvo aukso amžius Klaipėdoje. Teatrui tai buvo gražiausi metai, jie tikriausiai įeis į istoriją.

Ar prisimenate, kaip kartu su Jumis visa salė skiemenuodavo Lie-tu-va.

Prisimenu, viską prisimenu. Tokių dalykų niekada nepamirši.

Kaip vertinate Klaipėdos publiką?

Kai mes atvažiavome iš Kapsuko 1963 metais, publika buvo vienokia. Vėliau susiformavo kitokia. Po pirmos teatro rekonstrukcijos iš naujo reikėjo "daryti" publiką. Po antros rekonstrukcijos publiką "darys" jaunimas, mūsų kartos praktiškai nebeliko. Kaip viskas kinta, taip kinta ir publika, ir teatras. Tai normalus reikalas, gyvenimas bėga, niekas nestovi vietoje.

Kaip jautėtės kino pasaulyje?

Bendravimas kine apskritai įdomus dalykas, todėl kad kiekvienas filmas yra kitas pasaulis, kiti artistai ir režisieriai, įdomūs žmonės. Pagaliau kita geografija - nuo Berlyno iki Irkutsko. Kinas gerokai plečia akiratį.

Kokių šalių filmuose Jūs vaidinote?

Apie šalis negaliu kalbėti. Manęs niekur už sienos neišleisdavo. Tik Sovietų Sąjungos kino studijos - "Lenfimas", "Mosfilmas", "Talinfilmas", dar Ukraina kviesdavo. Man toliau Berlyno sienos neleisdavo išvažiuoti, nes buvau liaudies priešo sūnus. Taip elgiamasi buvo ne tik su manimi. Tada tai buvo normalus dalykas.

Ar liko koks nors dar nesuvaidintas vaidmuo?

Man dabar reikia galvoti apie sveikatą, o ne apie vaidmenis. Su jumis kalbu būdamas ligoninėje. Vaidmenų man jau užtenka. Visų vaidmenų, kiek jų yra pasaulyje - viso Šekspyro, Ibseno, Čechovo, Lietuviškosios dramaturgijos - iki galo nesuvaidinsi, šito padaryti neįmanoma. Visko nesuvalgysi, visko neišgersi. Viskas yra neaprėpiama.

Grįžęs iš ligoninės dar vaidinsite?

Nežinau, sveikata toks reikalas, kad niekas pasakyti negali, ar iš ligoninės išeisi sveikas, ar ligotas. Ne mūsų valioje šitie dalykai.

Ar per tiek metų Jūs jau pamilote Klaipėdą, ji yra savas miestas?

Be abejo, savas, nors Vilniaus neištrinsi. Jame mokiausi nuo 1947 metų - gimnaziją, ir konservatoriją ten baigiau. Visiems klaipėdiečiams linkiu sveikatos ir laimės. Daugiau žmogui ir nereikia, į tai telpa visi dalykai. Ir sakau iki pasimatymo.