"Prireikus pagalbos juk nenusisuksi"

"Pas mus įprasta globoti svetimą vaiką iš bėdos, t. y. kai neturi savų. Priežastis, dėl kurios priglaudžiamas vaikas paprastai yra logiška ir gana savanaudiška. Rūpintis svetimu šeimos neturinčiu vaiku tiesiog šiaip sau, vien dėl to, kad tai yra gerai - dar ne taip paplitę. Žmonės, kurie tai daro, sunkiai apie tai kalba, lyg ir gėdijasi - o galbūt kuklinasi, nežinau. Stigma ir yra tai - kai žmonės sužino, kad globojame vaikus, klausinėja, kas mums iš to ir jiems sunku patikėti, kad nieko - tiesiog tai yra gerai", - sako R. Gaidukas.

Julijos ir Romano šeimoje šiuo metu auga du be tėvų globos likę vaikučiai, o iš viso mažųjų yra keturi. Tačiau tai - dar ne viskas. J. ir R. Gaidukai nuolat talkina Klaipėdos vaiko teisių apsaugos tarnybai rengiant šventes.

Julija ir Romanas Gaidukai neapsiribojo priimdami į savo šeimą tėvų globos netekusius vaikus - jie taip pat talkina organizuojant įvairius renginius, skleidžiant globos ir tėvystės idėjas

"Būdamas verslininkas turiu nemažai pažinčių. Bendraudamas su verslininkais taip pat pastebiu, kad dauguma jų paprašius pagalbos stengiasi prisidėti kiek tik gali - kas pinigais, kas kitais dalykais. Požiūris yra teigiamas", - atkreipia dėmesį R. Gaidukas.

Beje, šeima ne tik tyliai dirba, bet ir džiugina vaikų globa besirūpinančias institucijas savo pagalba skleidžiant globėjiškos veiklos idėjas, šią veiklą viešinant.

R. Gaiduko įsitikinimu, tik kalbėjimas su visuomene apie globėjišką darbą bei tėvystę gali duoti rezultatų - jei nekalbėsime, visa tai ir liks už uždarų durų.

Šiemet birželį už gerus darbus ši klaipėdiečių šeima Seime surengtoje respublikinėje globėjų konferencijoje buvo apdovanota tradicine Gerumo žvaigžde. Dar prieš tai už savo visuomeninę, šeiminę bei krikščioniškąją veiklą R. Gaidukas buvo pagerbtas ir LCC tarptautinio universiteto - buvo išrinktas Metų absolventu.

Kaip viskas prasidėjo? "Apie tokius dalykus su žmona kalbėjome nuo pat savo šeimyninio gyvenimo pradžios, mums globa atrodė labai prasminga. Dar nesukūrę savo šeimos lankėme neįgalią moterį ir jos vaiką nuo pat to vaiko gimimo. Vėliau teko mokytis užsienyje, o grįžę sužinojome, kad vaikas atskirtas, nes mama negali juo rūpintis. Tada mums ir kilo klausimas - ar mes tik kalbame, ar galime imtis ir realių veiksmų. Pasitarėm ir priėmėm mergaitę į savo šeimą", - prisimena R. Gaidukas.

Vėliau gimė dar vienas vaikas. Atrodė, jog trijų užteks, tačiau šeima susipažino su vienu berniuku iš vaikų globos namų. Galvojo, galvojo ir apsisprendė - į šeimą įsiliejo dar vienas jos narys.

"Čia kaip su parašiutu - gali ruoštis ruoštis, bet kol nešoksi, parašiutas neišsiskleis", - šypsosi R. Gaidukas, prisipažindamas, jog priglausti daugiau vaikučių šeima nebeplanuoja. Tačiau, anot jo, nieko negalima garantuoti, nes jeigu kažkam prireiks pagalbos, juk nenusisuksi.

"Ką galvoju apie nominaciją? Esu dėkingas žmogui, kuris mane nominavo, už tokį didžiulį pasitikėjimą. Nuoširdžiai tikiu, jog Klaipėdoje yra daug tokių žmonių, kurių geri darbai tiesiog nematyti visiems, tačiau jie daro daug daugiau už mūsų šeimą. Noriu paraginti jų draugus palaikyti juos ir nominuoti juos kitais metais. Geri darbai turi būti viešinami, kad gėris ir nuoširdumas taptų mūsų visuomenės norma", - sako R. Gaidukas.