"Per visą karantiną siuvome ir sunkiai dirbome"

Džiaugiatės, kad patekote į finalą "Metų klaipėdiečio" rinkimuose?

Labai nustebau, net nežinau, kas mane pasiūlė. Man pradėjo visi rašyti, skambinti, sakyti, kad už mane balsavo. Buvo labai keista. Manau, jau esu laimėjusi. Daugelis žmonių man atsiuntė daugybę gražių žinučių, tai tikrai labai malonu. Noriu visiems padėkoti.

Kuo užsiimate dabar?

Dirbu pėdų priežiūros specialiste privačiame salone Klaipėdoje, Klaipėdos universitete (KU) studijuoju bendrosios praktikos slaugą. Jau esu trečiakursė.

Kaip jums šovė į galvą mintis padėti medikams?

Per pirmą karantiną mes, studentai, atlikome praktiką ligoninėse. Aš - Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje, joje mes turėjome visų apsaugos priemonių. Bet iš kitų ligoninių studentai pradėti rašyti, kad jiems neduoda nei kaukių, nei pirštinių. Jie labai bijojo dirbti. Kadangi esu 50 studentų grupės seniūnė, man skambino net jų tėvai. Studentai pradėjo kalbėti, kad reikia kažką daryti. Žinoma, mūsų praktiką, kai informavome, kad dirbame be priemonių, pats KU rektorius Artūras Razbadauskas nutraukė, nes nebuvo sudarytos sąlygos.

Paskambinusi į Vaikų ligoninę savo dėstytojai, sužinojau, kad ir joje nėra apsaugos priemonių. Kreipiausi į savo tiekėjus, prašiau jų atsiųsti. Jie pasakė, kad niekur nėra priemonių, kad jeigu kas nors rinkoje ir pasirodo, didžiosios valstybės viską paima urmu.

Dėstytoja pasakojo, kad jos pačios bando siūtis kaukes, kad bent ką nors turėtų. Kadangi moku siūti, nors ir neprofesionaliai, pamaniau irgi galinti pabandyti.

Ilgai derinom su dėstytoja formą, kad kaukė būtų patogi, kad ją būtų galima skalbti, kad būtų atspari karščiui ir t. t. Kai susiderinome, kokia kaukė turi būti, tada prasidėjo siuvimas. Atsirado daugiau studentų bei kitų žmonių, norinčių tai daryti, tokių, kurie nupirko medžiagos. Darbus pasidalijome. Vieni kirpo, mes siuvome. Paskui sprendėme, kaip nuvežti į ligonines. Jos juk negalėjo šiaip bet ko priimti iš šalies, kai siaučia koronavirusas. Universitetas įsteigė fondą, už kurį atsakinga buvau aš. Viską, ką surinkdavome, išdalindavome. Iš ligoninių kolegos ir dėstytojai skambindavo, ko, kiek ir kur reikia, o taip mes dirbome. Per visą karantiną siuvau nuo ryto iki vakaro ir dirbau sunkiau negu bet kada.

Kokie jūsų ateities planai?

Baigusi mokslus Klaipėdoje, važiuosiu dar į Kauną mokytis, nes noriu būti slaugytoja diabetologė. Noriu dirbti pėdų priežiūros srityje, nes jau mokiausi Vokietijoje pas pėdologą, ypač probleminių pėdų priežiūros srityje, kai sergama cukriniu diabetu, įauga nagai ir pan.

Ši sritis Lietuvoje, galima sakyti, mažai žinoma. Daug problemų joje?

Labai daug. Reikėtų žmones šviesti. Jau pati bandžiau straipsnius rašyti apie tai, kaip reikia kirpti nagus, kaip vaikams parinkti batus. Labai daug tėvų neturi jokios informacijos apie tai. Vaikų, kuriems po kelis kartus nuraunamas nagas, yra daug. Ir taip yra tik dėl to, kad tėvai nemoka parinkti gero avalynės dydžio, kojinės būna per mažos. Ne visi žino, kad dabar madingos tamprios kojinės deformuoja vaiko kojytes.

Ar ir šiuo metu dirbate, priimate klientus?

Taip, problemų neturime. Mūsų salonas atitinka visus higienos reikalavimus. Mes turime netgi baktericidines lempas, kurios valo orą ir patalpas. Pas mus sąlygos dar geresnės nei ligoninėje, į kurią vis tiek žmonės eina.

Koronavirusas mūsų darbo nesustabdė. Žinoma, žmonių sumažėjo. Didžioji mano klientų dalis yra vyresnio amžiaus. Dėl kraujotakos sutrikimo jų nagai labai smarkiai sustorėja ir jie negali patys nusikirpti, nes bijo susižaloti. Dabartinėmis sąlygomis būna, kad prašo, jog ateičiau 7 val. ir pirmą priimčiau, nes labai bijo, arba šiuo metu atsisako tokios paslaugos.

Mano klientės, ypač pensinio amžiaus, džiaugiasi tais rinkimais kartu su manimi. Jos jau mane informavo, kad matė mano nuotrauką laikraštyje. Sakė, aktyviai balsuos už mane.

Kodėl jūs visa tai darote: gelbstite medikus, kai jie lieka be kaukių, pagyvenusiems žmonės padedate spręsti kojų problemas?

Stengiuosi padėti žmonėms. Norisi, kad kas nors liktų ir po manęs. Labiausiai noriu, kad žmonės Lietuvoje žinotų apie problemas, kurios yra slepiamos. Pėdų priežiūros srityje pagrindinis dalykas - prevencija. Kitose šalyse jos imamasi labai aktyviai, visi medikai dirba prevencijos lygmeniu, todėl nereikia jokių invazijų. Lietuvoje tokios srities apskritai nėra. Kol kas šioje srityje dirba tik slaugytojos diabetologės, todėl aš ir studijuoju slaugą, kad galėčiau dirbti šitą darbą.