"Paplūdimio tinklinio pasaka išsipildė", "Jaunosios lietuvaitės sudrebino Senąjį žemyną", "Jaunės perrašė tinklinio sporto istoriją", - šiemet rugpjūtį tokios ir panašios antraštės mirgėjo beveik visuose šalies laikraščių ir interneto svetainių puslapiuose.
Tokioms liaupsėms pagrindo tikrai yra: mažai kam žinomas lietuvaičių duetas - klaipėdietė I. Dumbauskaitė ir Monika Povilaitytė iš Tytuvėnų - visų nuostabai tapo Europos jaunių (iki 18 metų) paplūdimio tinklinio čempionėmis.
"Prieš čempionatą sakiau, kad reikia patekti į šešetuką, o toliau - kaip Dievas duos. Apie medalį svajojome, bet tos svajonės buvo giliai paslėptos, - iškart po apdovanojimo ceremonijos sakė garsaus dviračių sporto trenerio Narsučio Dumbausko anūkė Ieva.
Lietuvės Europos pirmenybėse iškovojo septynias pergales ir patyrė vos vieną pralaimėjimą. Čempionių titulas merginoms garantavo tiesioginį kelialapį į kitų metų pasaulio jaunimo (iki 19 metų) čempionatą.
Ieva, kaipgi tave likimas suvedė su tinklinio sportu?
Dar vaikystėje vasaromis su tėčiu nuolat keliaudavome į paplūdimį. Pamenu, kad dažniausiai vykdavome į Palangą, kadangi ten buvo sutvarkytos tinklinio aikštelės. Tėtis su draugais nuolat žaisdavo tinklinį, aš daugiau stebėdavau, retsykiais paduodavau kamuolį, bandydavau jį sviesti į orą. Vėliau tėtis paplūdimyje sutiko pažįstamą tinklinio trenerį ir sutarė, kad aš pabandyčiau lankyti šios sporto šakos užsiėmimus. Nuo 11 metukų treniravausi sporto salėje, o vėliau pradėjau žaisti daugiau paplūdimio tinklinį.
Pamenu, mama bandė mane atkalbėti nuo šios sporto šakos, motyvuodama, kad merginai tai nėra gerai, kad laikysena taps negraži ir panašiai. Bet vėliau suprato, kad man tinklinis itin patinka ir gerai sekasi, tad darė viską, kad tik man pagelbėtų siekti užsibrėžtų tikslų.
Ar kada vaikystėje pasvajodavai, kad gali tapti Europos prizininke?
Praėjus kuriam laikui po šio sėkmingo čempionato pavarčiau savo vaikystės dienoraštį ir ten buvo parašyta: "Mano tikslas - tapti Europos čempione". Kai perskaičiau, net nusijuokiau. Manau, kai savo tikslų sieki užsispyręs, negailėdamas pastangų ir laiko, tuomet gali ir kalnus nuversti.
Kita vertus, čempionių titulas buvo kiek netikėtas. Mes su Monika kartu po turnyrus pradėjome važinėti tik praėjusią vasarą, pasiruošimas taip pat buvo sudėtingas, nes aš esu klaipėdietė, Monika iš Tytuvėnų, o treniruotis važinėdavome į Vilnių. Kitos poros turėjo tikrai daugiau patirties, tačiau mūsų atsidavimas, didžiulis noras ir milžiniška žiūrovų parama suteikė papildomų jėgų, impulso. Sirgalių palaikymas gerokai palengvino mums žaidimą. Jausmas žaisti tokioje atmosferoje - nuostabus.Iškovoti pergalę nesutrukdė ir patirta čiurnos trauma. Įrodėme, kad net ir su trauma galime kovoti.
Noriu padėkoti treneriams Mariui Vasiliauskui ir Tadui Duonėlai, kurie pastaruoju metu itin daug su mumis dirba.
Dabar esu komandiruota į Vilnių, čia gyvenu, mokausi, bet savaitgaliais stengiuosi apsilankyti Klaipėdoje. Šis miestas man prie širdies, tad, kai sužinojau, jog esu nominuota "Vakarų ekspreso" "Metų klaipėdiečio" rinkimuose, labai nudžiugau. Man tai buvo labai netikėta, tačiau itin džiugi naujiena. Manau, kad tai dar labiau paskatins stengtis ir siekti užsibrėžtų tikslų. Tikiu, kad 2016 metais galime sudalyvauti Rio de Žaneiro (Brazilija) vasaros olimpinėse žaidynėse.
Rašyti komentarą