Fotografė, pravėrusi duris į nuostabius paralelinius pasaulius

Viktorija, S. Dacho progimnazijos klasėje, kurios mergaitės tapo fotomodeliais, mokėsi jūsų sūnus. Su šios klasės mokiniais buvo ir daugiau meninių projektų. Kuo ši klasė buvo ypatinga, išskirtinė?

Sūnus S. Dacho progimnazijoje mokėsi anksčiau, vėliau keitė mokyklą, bet ryšys su klase nenutrūko. Žaviuosi jo buvusia mokytoja Edita Miravičiūte. Niekas šiaip sau nesusitinka ir nenutinka. Po Editos sparnu susitelkė įvairiapusių, ryškių, charizmatiškų asmenybių bendruomenė.

Kartais susisuka ypatingos koncentracijos sūkuriai, tiek vietos, tiek žmonių atžvilgiu. Pažinau Editą, ir jos klasės žmonės tapo labai brangūs. O man viskas visada ilgam. Neabejoju, nors bendraklasių progimnazijos etapas jau baigėsi, mūsų fotografinė draugystė tęsis.

Meniška fotografija. Kaip ją apibūdintumėte?

Pasipasakosiu, kas man pačiai yra fotografija. Tai nuostabūs paraleliniai pasauliai. Galimybė vienoje trumputėje akimirkoje suturėti begalybę. Man fotografija nėra tik prisiminimų fiksavimas. Jei akimirka Ta, ji neša ne į būtąjį laiką, o gilyn į paties fotopaveikslo laiką. Tokios akimirkos sužadinta vaizduotė plečiasi, paveikslo paviršius tampa tik durelėmis, kurias pravėręs gali nerti gilyn ir klaidžioti po paveikslo sužadintas būsenas.

Būna nuotraukų - tiesiog atvaizdų. Bet yra ir fotografijos, kurios tarsi vibruoja, tarsi įkrautos energija. Tokias ne akimis matai, o jauti.

Viktorija, jūsų meninė fotografija pripažinta pasauliniu mastu. Ką reiškia nominacija "Metų klaipėdiečio" rinkimuose?

Jaučiu dėkingumą. Priimu nominaciją kaip padrąsinimą, paskatinimą, nes žinau, kad dar augti ir augti. Kol kas nedrąsu, bet užaugusi norėčiau būti drąsi ir laisva, ir kad kūryboje laisvai lietųsi mano meilė gimtajam miestui ir brangiems to miesto žmonėms. Klaipėdietę savyje jaučiu labai stipriai. Klaipėdą myliu ir branginu.

Kas jums yra Klaipėda?

Klaipėda - mano namai. Tartum lizdas, į kurį palekiojus visada norisi grįžti. Mano Klaipėda visai mažutė, kokio kilometro spindulio. Ir gimiau, ir augau, ir šeimos namus susikūrėme - viską čia pat, tose pačiose miesto centro gatvelėse. Tais pačiais takais, kuriais pati ėjau į mokyklą, dabar žingsniuoja mūsų vaikai. Ir vėjai tie patys, ir žemi debesys, ir balos.

Ir dar mūsų jūra - mano namai. Ne ta, vidurvasario kaitrios saulės jūra, bet miglose skendinti, vėjų sūpuojama.

Klaipėda man dovanoja palaimingą nostalgijos jausmą. Švelnų ilgesį ir net lengvutį liūdnumą, suteikiantį laimės. Jaučiuosi esanti tikras vaikas tos Klaipėdos, kurią nešiojuosi širdy.