Eglė San Sansches: "Vienas piešinys viską tiesiog susprogdino"

Už tai jaunoji menininkė "Vakarų ekspreso" rengiamuose "Metų klaipėdiečio" rinkimuose buvo pasiūlyta "Meniškos sielos" nominacijoje.

Jus turbūt nudžiugino tai, kad esate nominuojama "Metų klaipėdiečio" rinkimuose "Meniškos sielos" kategorijoje?

Žinoma, nudžiugau! Tai nutiko šią savaitę, kai dalyvavau paskaitoje. Draugai pasidalijo su manimi nuoroda. Tai buvo netikėta. Vien būti tarp kitų nominuojamų ir nusipelniusių žmonių man yra didžiulis įvertinimas. Juk aš esu labai kritiška savo darbams, tad tai man tarytum laimėjimas prieš pačią save.

Uostamiestis jus pastebėjo, kai nupiešėte įspūdingą piešinį uostamiesčio Danės gatvės 43-iuoju numeriu pažymėto namo kiemelyje. Ar tikėjotės tokio milžiniško susidomėjimo?

Piešdama šį piešinį nesitikėjau visiškai jokio susidomėjimo. Aš dariau tai miestui, sau ir draugams. Man buvo smagu, kai draugai ar aplinkiniai aplankydavo, apžiūrėdavo.

Pasirodžius pirmiesiems straipsniams spaudoje nesupratau, kas vyksta. Mano darbo nuotrauka socialiniuose tinkluose dalijosi tūkstančiai žmonių. Draugai siuntė nuorodas į straipsnius, radijo įrašus. Vienas piešinys viską tiesiog susprogdino.

Sakėte, kad tą darbą tapėte net 140 valandų. Ar artimiesiems netrūko jūsų dėmesio?

Jie pratę matyti mane tokią aktyvią, visur dalyvaujančią. Neturiu daug laisvo laiko, tad jį tenka kruopščiai planuoti. Šią vasarą nemažai laiko praleidau Klaipėdoje. Tai buvo puiki proga pasimatyti su broliais, artimaisiais ir draugais, kurie gyvena uostamiestyje. O didžiausias entuziastas buvo mano draugės vaikas, kuris kasryt, vežamas į darželį, prašydavo, kad tėveliai pravažiuotų pro kiemelį, kuriame piešiau. Taip jis norėjo matyti šį meną!

Šią vasarą, kai baigėte piešinį, išvykote į JAV. Turbūt po tokio ilgo ir įspūdingo darbo norėjosi pailsėti nuo piešimo?

Mėgstu keliauti, tad pasinaudojusi laisvu laiku išvykau pasisemti naujų idėjų, pakeisti aplinką ir pasimėgauti laisvu laiku prieš studijas ir darbus. Galiu pasakyti, kad kūrybinis procesas ir sienos piešimas manęs nevargino, net priešingai - nors tai pareikalavo nemažai laiko ir bemiegių naktų, paskutinėmis dienomis kiek tempiau laiką, nes norėjosi dar pasidžiaugti kūrybiniu procesu.

Ar uostamiestyje dar yra sienų, pro kurias eidama norėtumėte jas panašiai papuošti?

Žinoma, yra. Ir jų - visai nemažai. Viena tokių vietų yra Muzikinio teatro siena. Ji labai pilka ir niūroka, o žmonės pro ją praeina kasdien.

Kita vertus, džiaugiuosi, kad Klaipėda jau turi nemažai gražių piešinių, kurie puošia miestą.