Augustas Navickas: "Svarbu niekada nepasiduoti"

Šis jauniausias Rio de Žaneiro parolimpinių žaidynių irkluotojas, užėmęs dešimtąją vietą bei pagerinęs savo asmeninį rezultatą, yra tarp pretendentų gauti "Metų nuopelno" apdovanojimą.

A. Navickas prieš ketverius metus susilaužė stuburą versdamasis kalnų dviračiu. Iki lemtingos nelaimės 204 centimetrų ūgio A. Navickas žaidė krepšinį, lankė irklavimą, tačiau baigęs mokyklą ir tapęs studentu sportą metė. Keista, bet 2012-ųjų rudenį patirta trauma jį sugrąžino į sportą.

"Buvo ir nevilties minučių. Bet gal po metų, po visų reabilitacijų sugrįžo noras aktyviai gyventi, o ne verkšlenti, tuo labiau pulti į alkoholio ar kokius kitus liūnus. Apie šią nelaimę stengiuosi nebemąstyti. Tiesiog gyvenu toliau ir vis judu į priekį", - aiškino sportininkas.

Neįgaliojo vežimėlyje sėdinčiam jaunam vyrui užsispyrimo, motyvacijos ir pozityvumo tikrai netrūksta. Jis tiesiog spinduliuoja gerumu, džiugia nuotaika ir gyvena sporto režimu.

"Nesvarbu, kaip sunkiai judi link savo tikslo. Svarbu, kad jį turi", - ne kartą yra sakęs motyvuotas vyriškis.

Irkluotojas 2016 metų pradžioje buvo pripažintas ir Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) - jam per geriausių 2015 metų Lietuvos sportininkų apdovanojimo ceremoniją buvo įteikta speciali nominacija už sėkmingą sugrįžimą į sportą.

Esate vienas iš realių kandidatų iškovoti "Metų klaipėdiečio" konkurso "Metų nuopelno" apdovanojimą. Ar tokie įvertinimai paglosto širdį? - pasiteiravome A. Navicko.

Žinoma, kad malonu, jog esu pastebimas. Kiekvienas panašus įvertinimas motyvuoja dar labiau siekti savo užsibrėžtų tikslų.

Juk sportas - mano pagrindinis gyvenimo variklis. Gerai, kad siekti tikslų padeda treneris Liudvikas Mileška ir draugė kineziterapeutė, Ema Petreikytė. Ji išties mane įkvepia, jei pradedu tinginiauti, "įspiria į užpakalį" ir vėl treniruojuosi iš peties (juokiasi. - Autor. past.).

Dviese treniruotis daug smagiau. Ji stebi, analizuoja taktiką, pataria, skatina judėti greičiau ir panašiai.

Su drauge susipažinau reabilitacijos ligoninėje. Ji atliko kineziterapeutės praktiką. Ji nuolat mane pastūmėja: eik, nepasiduok. Padaro masažą. Ir - pirmyn. Tėtis - taip pat agitatorius. Broliai pranciškonai pastiprina maldomis ir džiugesiu dėl kiekvieno mano sėkmingo krustelėjimo. Pasaulyje tikrai labai daug geranoriškų žmonių, kurie, tarkim, matydami, kaip "kraustausi" ar "išsikraustau" iš automobilio, pribėga, siūlydami savo pagalbą. Aš jiems dėkingas. Bet susitvarkau pats.

Kokios Klaipėdoje yra sudarytos sąlygos sportuoti neįgaliajam?

Jų beveik nėra, tačiau jau greitai prasidės Klaipėdos irklavimo centro rekonstrukcija - jis turėtų būti pritaikytas treniruotis neįgaliesiems. Žinoma, negaliu pernelyg skųstis ir dabar - turiu neįgaliesiems pritaikytą valtį, man padeda treneriai ir kiti žmonės.

Pastaruoju metu treniruojuosi 6 kartus per savaitę, tačiau kūnas jau reikalauja didesnio krūvio. Dabar - žiemos sezonas, tad sportuoju su specialiais irklavimo treniruokliais, fizinę formą palaikau "Impuls" sporto klube. Ten yra ir neįgaliajam pritaikytas specialus keltuvas.

Esame įsteigę neįgaliųjų sportininkų asociaciją EJNA, tad konsultuojame neįgaliuosius, rašome projektus, galbūt ateityje Klaipėdoje organizuosime neįgaliųjų stovyklas. Kol kas Lietuvoje esu vienintelis neįgalus irkluotojas, tačiau bandome šiuo sportu sudominti daugiau neįgaliųjų. Manau, kad pavyks suburti grupelę žmonių, kadangi susidomėjusiųjų jau yra.

Ką dar gyvenime veikiate, be sporto?

Kai būnu Lietuvoje, ne tik sportuoju, bet ir dirbu - kuriu videoreklamą, gaunu pašalpas - neįgaliojo ir slaugos. Iš savo pajamų net pajėgiau šiek tiek sutaupyti specialiai neįgaliojo valčiai. Bet nebūčiau jos įpirkęs be brolių pranciškonų ir Lietuvos pokerio bendruomenės paramos. Ačiū jiems. Ačiū visiems mane palaikantiems. Kviečiu ir neįgaliuosius, ir sveikus lankytis mano portale www.parathlete.net, o ir "Facebook" paskyroje Augustas Navickas. Internetinėse erdvėse "reiškiuosi" dažniausiai angliškai, nes palaikau ryšius su likimo draugais visuose kontinentuose.