Aleksandras Golikovas: "Negalia atėmė iš manęs spalvas, tačiau dar turiu rankas"

A. Golikovas pastaruosius penkiolika metų gyvena Klaipėdos miesto globos namuose. Vienviečiame 64 metų vyro kambaryje - tik būtiniausi baldai: lova, spinta, rašomasis stalas. Ant vienos sienos kabo trys paveikslai su peizažais, ant kitos - šventųjų paveikslėliai. Stebina pedantiška tvarka.

"Aleksandras tvarkosi pats, niekam kitam neleidžia", - pažymi socialinė darbuotoja Liudmila Vašurina, kuri padeda vyrui bendrauti su kitais žmonėmis.

Komunikacijos būdas, kuriuo A. Golikovas "susišneka" su aplinkiniais, remiasi lytėjimu. Socialinė darbuotoja ant Aleksandro delno pirštu po vieną raidę "užrašo" žodžius. Jis tokiu pat būdu atsako. Abu "rašo" rusiškomis spausdintinėmis raidėmis. Be to, vyras puikiai valdo Brailio raštą, geba rašyti ir įprastai - ant popieriaus. Tam jis pasidarė bloknotą su laikikliu ir liniuote, pagal kurią rašo. Paprašytas ką nors parašyti, vyras rusiškai parašo: "Laba diena. Man patinka menas, kūryba ir meninis skonis..."

A. Golikovas gimė kurčnebylys, tačiau saulę ir spalvas matė. Tiesa, regėjimas buvo silpnas, o sulaukus vos 23-ejų - visiškai užgeso.

Paklaustas, kas jam yra sunkiausia, Aleksandras nesusimąstydamas atsako, jog tamsa. Iš kišenės ištraukia laišką, kurį parašė laukdamas žurnalistų. Jame prašo pažvelgti į paveikslus, kabančius ant jo kambarėlio sienų.

"Tai mano tėvo kūryba. Mano tėvas Vladimiras Golikovas buvo dailininkas. Aš nuo mažų dienų žiūrėdavau, kaip jis tapo, ir svajodavau, jog ir aš taip tapysiu. Sankt Peterburge, kur baigiau kurčnebylių vidurinę mokyklą-internatą, lankiau dailės būrelį ir man gerai sekėsi. Ten turėjau galimybę pamatyti ir garsių dailininkų kūrybą. Tie vaizdai įsirėžė į atmintį visam gyvenimui", - skaitome A. Golikovo pasakojimą.

Baigęs mokyklą vyras sugrįžo į Klaipėdą ir kartu su tėvu dirbo dailininku Aklųjų ir silpnaregių kombinate. Kol regėjimas leido, kūrė plakatus, įvairią vizualinę medžiagą.

"Netekus regėjimo sunkiausia buvo susitaikyti su tuo, jog nesuvokiu spalvų ir negaliu kurti paveikslų. Orientacija aplinkoje išliko puiki, todėl stengiuosi kasdien išeiti pasivaikščioti, kuo daugiau būti gryname ore. Sportuoju (ant Aleksandro rašomojo stalo guli svarmenys. - Aut. past.). Taip aš saugau save", - pasakojo A. Golikovas.

L. Vašurina pažymi, jog Aleksandras nėra atsiskyrėlis.

"Jis domisi Globos namų gyventojais ir stengiasi su jais bendrauti. Domisi ir kas vyksta Lietuvoje, net balsavo. Manau, kad dėl negalios jam trūksta bendravimo. Tik brolis jį aplanko kiekvieną savaitę, dar ateina draugė, kuri anksčiau čia dirbo, žmonės iš bažnyčios. Anksčiau jis ir pats lankydavosi bažnyčioje, bet dabar neina", - pasakoja socialinė darbuotoja.

"Aš ten nieko nesuprantu. Ne dėl negalios, man išversdavo, kas ten kalbama, bet religija nusivyliau ir namuose nesimeldžiu. Nenoriu kvaršinti galvos niekais", - kategoriškai atsako pašnekovas.

Paklaustas apie vienatvę, Aleksandras pasidžiaugia, jog gyvena vienviečiame kambaryje. "Man taip geriausia, niekas neblaško, kai reikia susikaupti", - paaiškina.

Susikaupimo ir vienatvės A. Golikovui reikia kūrybai. "Visos mano svajonės apie meną. Negaliu piešti, bet galiu kurti rankomis. Tiesa, ne visada turiu tam noro ir nuotaikos..." - prisipažįsta klaipėdietis.

Neįgalus vyras sugalvojo savitą techniką, panašią į papjė mašė, jo kuriami objektai gimsta iš popieriaus, kuriuos jis pjausto, klijuoja ant pasigaminto karkaso. Pavasarį Globos namų gyventojus ir personalą džiugino A. Golikovo iš popieriaus sukurtas didžiulis velykinis kiaušinis. Anksčiau jis išlankstė apie 100 didelių, 25-30 cm pločio popierinių snaigių. Yra padaręs popierinį Buratiną, paršelį.

Šiuo metu vyras kuria iš popieriaus Senį Besmegenį. Jau pagamino galvą. Jos forma stebina taisyklingumu, itin kruopščiai suklijuotu popieriumi. Vyras ją klijavo 24 dienas. Šiuo metu kūrybinis procesas sustojo, nes pasibaigė klijai ir popierius, kurio parūpina Globos namai.

Kūrybinių pertraukų metu A. Golikovas skaito knygas Brailio raštu, kurias užsisako iš Aklųjų ir silpnaregių bibliotekos. Socialinė darbuotoja išduoda, jog jos globotinis rašo ir savo knygą. Paklaustas, apie ką ji bus, Aleksandras purto galvą, ištraukia iš rankinės rankraštį, tačiau parodo tik iš tolo.

"Ją reikia perrašyti. Nepatinka", - "rašo" socialinei darbuotojai ant rankos. "Toks jau jis yra", - skėsteli rankomis L. Vašurina.