Adomas Zubė: "Mano veiklos srityje talentą sunku pamatuoti"

Už pilietiškumą, aktyvų dalyvavimą miesto kultūriniame ir socialiniame gyvenime, rengiamą radijo laidą "Yra racijos", iniciatyvą statyti Filipo Glaso operą "Einšteinas pajūryje" - kodėl A. Zubė turėtų gauti Jaunojo talento titulą, vardijo jį šiai nominacijai pasiūlę klaipėdiečiai.

Pats Adomas visiškai nekoketuodamas sako abejojantis, ar jį galima vadinti talentu. Mat jo veikla nėra susijusi su sportu ar muzika, kur talentas labai aiškiai matyti.

"Liežuviu pamalti - koks čia talentas?" - kuklinasi Adomas.

Akivaizdu, kad visai be reikalo. Tiek daug nuveikusių vienuoliktokų vargu ar rastume daug.

Adomai, iš kur tiek daug veiklos?

Tiesiog prisigalvoju pats. Varu niekas nevaro. Pavyzdžiui, praėjusią savaitę suskaičiavau šešis darbus, iš kurių tris, galima sakyti, turėjau atlikti tarsi etatinis darbuotojas. Mokausi mokykloje, dirbu Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro viešųjų ryšių grupėje - rašau tekstus, teko repetuoti P. Glaso operą, kurią rodėme Klaipėdos dramos teatre. Be to, dar dirbu techninius darbus Lėlių teatre, rengiu laidą ir dar generuoju naujus projektus.

Ar įmanoma tiek daug suspėti vienuoliktokui?

Žinoma, kad neįmanoma. Aš ir nespėju visko padaryti tobulai. Viskas kenčia. Tenka pasirinkti prioritetus, kas tą dieną svarbiausia.

Mokslai - tarp prioritetinių sričių?

Plačiąja prasme - taip, siaurąja - ne visada. Tą skaudu sakyti, bet, deja, taip yra. Pirmūnas tikrai nesu, greičiau vidutiniokas. Mokslinė veikla manęs netraukia, labiau - socialiniai projektai. Tačiau kitą kartą atrodo, kad aš tik dėstyti ir galėčiau, nes labai daug šneku.

Gali didžiuotis, kad jau dabar užsidirbi.

Taip, už darbą teatruose gaunu algą. Laidą pastaruoju metu vedu "iš idėjos", bet vis tiek verta tai daryti.

Įtariu, kad dirbi ne tik dėl pinigų.

Oi, tikrai ne. Man tai tiesiog malonumas. Atsiduodu veiklai visa savo esybe. Kartais net sunku būna vėl grįžti į save.

Jau matai kryptį, kuo norėtum būti baigęs mokyklą?

Vilioja medijos, ypač amerikietiškoji žurnalistikos mokykla. Kalbant apie radijo žurnalistiką, nemėgstu susikaustymo, susireikšminimo. Norėčiau daugiau laisvės, atviro kalbėjimosi, o ne vaidinimo.

Tavo vedama radijo laida "Yra racijos" gyvuoja jau penktą sezoną.

Dabar tai ne radijo laida, o tinklalaidė, transliuojama internete. Man patinka, kad ji kuriama taip, kad žmogus galėtų ją įsijungti ir klausytis kada nori, savo valia. Nes juk dažnai radijo laidos "užklumpa" žmogų automobilyje ar prekybos centre. "Yra racijos" - ne tas variantas. Kalbėdamas tinklalaidėje tarsi kalbi atskirai kiekvienam klausytojui, o ne masėms. Tai daug intymiau. Laidą kuriu ne vienas, esame komanda. Net turime prisigalvoję "uokingų pareigų. Aš esu vyriausiasis redaktorius.

Kas yra tavo auditorija?

Nors rinkdamiesi temas mes visada orientavomės į tai, kas skauda jaunam žmogui, didžiausia mūsų auditorija buvo vyresnioji karta. Dabar, kai persikėlėme į internetą, matyti, kad daugiausia klausosi jaunimas.

Neliko nepastebėta ir kita tavo iniciatyva su bendraklasiais statyti operą "Einšteinas pajūryje".

Tai buvo tiesiog dešimtos klasės muzikos egzaminas. Netyčia atradau operą, kurią, be jos autoriaus Filipo Glaso bei režisieriaus Roberto Vilsono, mažai kas ryžtasi statyti. "Užvežė" muzika, sudėtingi teatriniai kodai, tad įvėliau į šią avantiūrą visą klasę. Buvo žiauriai daug darbo. Bet jei mūsų prašo operą dar rodyti, matyt, avantiūra pavyko.

Spėju, kad turėtum būti mėgstamas bendraamžių.

Greičiau mane mėgsta auditorija nuo 25 iki 80 metų, nes jiems atrodau esąs bendraamžis. Taigi aš toks keistas. Tokių išprotėjusių jaunų žmonių daug nėra. Bet aš nesidomiu, ką man kalba už nugaros, nes turiu veiklos.