Violeta Jokubynaitė: "Žmogus - tikslas, o ne priemonė"

Esu miesto patriotė. Čia gimiau, augau, studijavau ir dirbu. Kai išvažiuoju į ilgesnę kelionę - labai pasiilgstu Klaipėdos. Man atgaivą teikia jos širdis - senamiestis, kuriame pažįstama kiekviena gatvelė. Nesižaviu tuo, kad čia atsiranda naujoviškų pastatų. Dėl naujos statybos senoji miesto dalis netenka žavesio - tai akivaizdu stebint kitų Europos miestų pavyzdžius.

Manau, kad gyvenimas su savais yra lengvesnis, nei skalsi duona užsienyje. Sakoma, kad Klaipėdoje sunku surasti įdomų darbą, kad čia trūksta renginių. Asmeniškai aš šito nepatyriau: darbus visuomet pavyko derinti su savo pomėgiais, o ir visuomeninės veiklos yra apsčiai.

Tačiau į užsienį išvykstančio jaunimo srautai - visai kitoks signalas.

Taip. Kad ir kaip apeliuotume į patriotiškumą, šioje situacijoje reikėtų apdairesnio valdžios požiūrio, kryptingesnės jaunimo politikos. Jeigu jaunas žmogus žinotų, kad gyvendamas ir studijuodamas čia gaus darbą, jis jaustųsi reikalingas ir saugus. Užsienio šalyse įprastos, pavyzdžiui, valstybinės programos, kurios jaunam žmogui suteikia galimybę 3-4 mėnesius išmėginti kurią nors darbovietę, pasisemti praktikos. Mūsų šalyje tam skiriama mažiau dėmesio, kiekvienas turi reikalus spręsti savo nuožiūra, be jokių siūlomų gairių. Baiminuosi, kad susizgribta bus tik tada, kad tapsime senukų kraštu.

Kaip jūs rinkotės savąjį kelią?

Vidinio poreikio išvykti kitur niekada nejaučiau. Drauge neturėjau abejonių, ką studijuoti - nuo pat vaikystės prižiūrėdavau tiek savo seserį, tiek visus kiemo vaikus, jaučiausi turinti tam būtino altruizmo, tad buvo aišku - tapsiu pedagoge. Du dešimtmečius dirbau "Nykštuko" darželyje-mokykloje: pradžioje - auklėtoja, vėliau - teatro vadove. Lankiau mėgėjų teatrą, kuriam vadovavo Linas Zubė. Ši patirtis pakeitė mane, padėjo atsiskleisti. Supratau, kad teatras gali padėti ir vaikams. Tikrajam režisieriui, ko gero, spektaklis yra tikslas, o aktorius - viena iš priemonių. Man, atvirkščiai, teatras tapo priemone vaiko asmenybei atskleisti.

Taip pat esu Lietuvos nacionalinės Europos skautų asociacijos narė. Prieš dvejus metus dalyvavau Dvasinės pagalbos jaunimo centro paskelbtame konkurse ir laimėjusi jį tapau direktore. Čia gavau daugiau, nei per visus 20 metų darbo švietimo sistemoje. Centre pamačiau, kad pagalba gali būti ne primygtinai brukama nesusivokusiam savyje žmogui, o subtiliai pasiūloma kaip galimas jo paties pasirinkimas. Šis darbas padėjo išsiugdyti toleranciją ir stiprybę.

Kitas jūsų indėlis į jaunosios Klaipėdos ugdymą - darbas Atviros erdvės jaunimo centre?

Taip. Drauge su dviem kolegomis - centre, be manęs, dirba dar du Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos vyriausieji specialistai Zigmantė Brazauskienė ir Jurgis Ašmonas. Sieksime čia sukurti draugišką, šeimynišką atmosferą. Niekada nebuvau mokytoja moralistė, tikiuosi, čia tai pravers.

Centras jau veikia, o oficialų atidarymą paskelbs spalio pabaigoje. Jo veiklą trejus metus finansuos Europos Sąjungos fondai, dar metus - Klaipėdos savivaldybės administracija. Tikiuosi, kad sumanymas pavyks ir centras gyvuos ilgai.

Mūsų esminis klausimas uostamiesčio jaunimui - ko jūs norėtumėte? Esame atviri iniciatyvoms. Jau yra siūlymų čia įkurti šokio studiją, muzikos bei sporto klubus, vakarais rengti kino seansus. Laukiame tiek motyvuoto jaunimo, praktiką norinčių atlikti studentų, tiek visų tų, kurie dar neapsisprendė dėl ateities, galbūt ir patyrė liūdnų gyvenimo akimirkų, bet norėtų atrasti jame tikslą ir prasmę. Tikimės tapti įvairių organizacijų, prevencinį darbą vykdančių specialistų ir jaunimo tarpininkais.