Silva Pocytė: "Likimo prašau neišsiųsti iš Klaipėdos"

1992 metais, kai studijavau jau paskutiniajame kurse, kaip tik sausio pradžioje Klaipėdos universitete buvo įkurtas Vakarų Lietuvos ir Prūsijos istorijos centras. Vienas iš jo įkūrėjų, Alvydas Nikžentaitis, užklausė Istorijos fakultetą, ar yra tarp tų metų absolventų žmonių, kurie būtų iš Klaipėdos, domėtųsi šito krašto istorija ir mokėtų vokiečių kalbą - tokius kriterijus turėjo atitikti centrui reikalingas darbuotojas. Taip atsitiko, kad aš buvau vienintelė.

Kas mieste Jus džiugina?

Labiausiai patinka tai, kad miestas žingsnis po žingsnio atranda savo istoriją, kad dauguma miestiečių nėra abejingi Klaipėdos praeičiai, nori ją suprasti ir sugeba toleruoti.

Visada būna džiugu, kai atvažiavę kolegos ar svečiai būna maloniai nustebinti universiteto miestelio, kurio architektūra atskleidžia Klaipėdos istoriją buvus kitokią nei, pavyzdžiui, Vilniaus ar Kauno.

Kas kelia nerimą?

Stebina ir glumina pastaraisiais metais užsitęsusi diskusija dėl Šv. Jono bažnyčios atstatymo, prieštaraujančių šiam projektui keistas užsispyrimas, man regis, rodantis tiesiog nepagarbą dar likusiems vietiniams krašto gyventojams, tikinčiųjų bendruomenei.

Ko pasigendate mieste, gal norėtųsi ką pakeisti?

Norint ką nors keisti, reikia labai gerai jausti miesto gyvenimo pulsą. Kita vertus, norėtųsi, kad miesto centras, senamiestis būtų gyvesni. Būnant užsienyje, ypač kalėdiniu laikotarpiu, visada yra smagu jausti miestų senamiesčiuose tiesiog ore tvyrančią šventinę nuotaiką, matyti kalėdinių mugių šurmulį. Mes dar nesukūrėme įdomaus ir atraktyvaus, ištisus metus gyvo senamiesčio.

Ką gero Jūsų veikla atneša miestui?

Mano veikla, susijusi su miesto ir krašto istorijos tyrinėjimais, manau, padeda ne tik studentams, bet ir besidomintiems istorija sužinoti naujų faktų ir praeities vertinimų. Kartu su savo kolegomis organizuojame miesto erdvėse naujai išleistų knygų pristatymus, viešas paskaitas, nes mokslininkų darbo svarbiausias tikslas yra ne užsidaryti tarp keturių sienų, o kartu su visais, kuriems įdomi praeitis ir joje sukurtos vertybės, ieškoti atsakymo į klausimą, kur mes esame ir ant kokių praeities pamatų statome dabartinį mūsų miestą.

Iš pirmo žvilgsnio mokslinis darbas man atrodė kažkas nuobodaus ir pilka, bet surizikavau. Studijų metu, per tą politinių įvykių, istorijos mokslo pasikeitimų sąvartą, žinių apie Mažąją Lietuvą, Klaipėdos kraštą praktiškai negavau. Tad Istorijos centras buvo tarsi antrasis, tikrasis mano universitetas. Reikėjo labai daug mokytis, tačiau darbas man tapo pomėgiu. Mano tėvai yra tikrieji Klaipėdos krašto gyventojai, ir domėjimasis istorija yra ne tik profesinis - šito krašto istoriją suprantu ir kaip savo, savo tėvų, senelių istoriją. Tai nėra kažkas svetima.

Ar siejate savo ateitį su Klaipėda?

Artimiausiu metu neketinu keisti nei savo specialybės, nei darbo vietos, tačiau nė vienas žmogus nėra apdraustas nuo likimo pokštų, ir sunku įsivaizduoti, kur galėčiau atsidurti po 10 ar 15 metų. Kadangi esu gana sėslus žmogus, norėčiau likimo paprašyti, kad jis manęs iš Klaipėdos neišsiųstų.