Rūta Kėkštaitė-Mačiūnienė: "Klaipėdai reikia ryškių fasadų"

Tuomet mieste buvo dvikalbystė. Namuose lietuviškai kalbėdavome, o gatvėje buvo galima vokiškai išmokti. Sovietmečiu taip pat buvo dvikalbystė, tik jau visi rusiškai stengėsi kalbėti.

Prieš karą gyvenome Smeltės rajone, aš lankiau Smeltės lietuvišką mokyklą. Labai gražus rajonas buvo. Man jo labai gaila. Senamiestis priklausė žydams. Užtat jame buvo daug mažų krautuvėlių, bet mes, vaikai, bijodavome į jį eiti, nes sakydavo, jog žydų macams reikia vaikų kraujo.

Ir dabar senamiestyje yra krautuvėlių, bet kad jose labai jau brangu viskas. Pirkau giminaičiui vyrišką beretę dovanų, 105 litus sumokėjau. Labai brangu. Užtat ir nėra gyvybės senamiestyje.

Klaipėdos praradimai labai dideli. Ypač skaudu dėl tų pastatų, kurie jau po karo buvo nugriauti. Dėl gaisrinės bokštelio, kurio vietoje pastatė Klaipėdos viešbutį, dėl vaikų poliklinikos su koplyčia prie senojo turgaus, kurios vietoje devynaukštį pastatė, dėl masonų ložės rūmų už senojo pašto, kurių vietoje Karoso gatvę nutiesė.

Sugriauta ir evangelikams liuteronams priklausiusi šv. Jono bažnyčia. Paveldosaugininkai reikalauja, kad nebūtų jos vietoje statoma nauja šventovė, nori, kad būtų atstatyta tokia pat, kokia prieš karą stovėjo. Ką apie tai manote?

Tas konfliktas su paveldosaugininkais yra tik dėl žemės senamiestyje. Kur paveldosaugininkai buvo, kai buvo duotas leidimas statyti gyvenamuosius namus šalia Jono kalnelio ant buvusių kapinių? Mano pozicija tokia pati, kaip ir kitų bendruomenės narių - toji žemė, kur Jono bažnyčia stovėjo, priklauso evangelikams liuteronams ir niekas mūsų iš jos neišstums.

Žinoma, gražu, kai atstatoma tai, kas buvo. Gražiai Varšuva atstatė savo senamiestį, bet visko, kas buvo, jau nesugrąžinsi. Prieš karą evangelikai liuteronai buvo Klaipėdoje dauguma, o dabar liko tik nedidelė bendruomenė - nereikia jai tokios didelės bažnyčios. Užtenka, kad katalikai prisistatė didžiulių bažnyčių, kurių net pabaigti nepajėgia.

Paveldosaugininkai kartais perlenkia lazdą savo sąlygas diktuodami. Pažiūrėkite, kokie laiptai prie įėjimo į Etnokultūros centrą iš gatvės pusės. Ar žmoniškai padaryti negalėjo? Ne, paveldosaugininkai reikalavo atkurti tokius, kokie buvo. O buvo žydiškai padaryti: vienas laiptas toks, antras - kitoks, vyresnio amžiaus žmogui jais užlipti neįmanoma.

Ką labiausiai kritikuotumėte dabartinėje Klaipėdoje?

"Stiklainius". Ta stiklinė architektūra tinka didmiesčiams, bet ne Klaipėdai. Klaipėda - juk mažas miestelis. Nesuprantu, kodėl šiuolaikiniai pastatai su tokiais tamsiais fasadais. Juk Klaipėdoje ir taip maža saulėtų dienų, vėjai, lietūs nuolatos ir dar namai statomi tokie niūrūs. Manau, kad Klaipėdoje namų fasadus reikia šviesiomis, ryškiomis spalvomis dažyti.

Labai man nepatinka tas paminklas prie Danės, kurį visi kartuvėmis vadina. Lietuvininkai guodžiasi tik, kad Mažąją Lietuvą simbolizuojanti kolona gražesnė nei Didžiosios Lietuvos. Ir kas sugalvojo ant jo Hitlerio žodžius užrašyti? Na taip, Hitleris tą frazę iš Bismarko pasiskolino, bet žmonių atmintyje ji įsirėžė, kai Hitleris pasakė.

O kas jums suteikia džiaugsmo Klaipėdoje, kuo didžiuojatės gyvendama uostamiestyje?

Tęsiant kalbą apie paminklus, patinka man Anikė ir Mažvydas Lietuvininkų aikštėje, Adomo Brako paminklas sukilėliams Skulptūrų parke. Džiaugiuosi, kad Adomo Brako vardas buvo suteiktas Klaipėdos vaikų dailės mokyklai.

Man labai patinka Klaipėdos universitetas. Jo profesūros - Audronės Kaukienės, Daivos Kšanienės, dėstytojų Dalios Kiseliūnaitės, Silvos Pocytės, Dalytės Pakalniškienės ir kitų - veikla, moksliniai Mažosios Lietuvos kultūros, istorijos tyrimai, organizuojamos konferencijos, leidžiami leidiniai.

Patinka ir Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus, Etnokultūros centro darbai.

Viena iš Klaipėdos etnokultūros centro iniciatyvų - klaipėdietiškas jomarkas - džiugina miestiečius ir prieš šias Kalėdas. Jūs dar prisimenate tikruosius klaipėdietiškus jomarkus. Kokie jie būdavo?

Man nepatinka, kad amatų mugės vadinamos jomarku. Klaipėdietiškas jomarkas būdavo ne tik prekybininkų susibūrimas. Jomarke būtinai būdavo karuselė vaikams, vykdavo loterijos, laimės šulinyje galėdavai gražų keramikos dirbinį sužvejoti. Atsimenu, kai gimė mano brolis, tėvas jomarko loterijoje išlošė šešias plytas šokolado. Jomarkai Klaipėdoje būdavo tik birželio mėnesį.