Raimonda Laužikienė: "Miestas - toks, kokie mes"

Miestai - tai pirmiausia žmonės, kokie žmonės - toks ir miestas. Jie ne tik užpildo pastatus ir tarpus tarp jų, bet taip pat juos kuria. Todėl kalbėt apie miestą kaip savarankišką fenomeną yra sudėtinga, tai per daug siejasi su žmonėmis. O kalbėti apie teigiamus ir neigiamus mūsų tautiečių bruožus - nedėkingas dalykas. Mes niekad nesukursime kitokio miesto veido, negu mūsų pačių veidas...

Na, bet jeigu tiesiog atsakyčiau į užduotą klausimą, tai iš esmės mūsų miestas Europos masteliais yra provincialus. Tai, mano nuomone, yra teigiamas faktorius, kurį mums reikėtų geriau išnaudoti - tokio dydžio miestams paprastai būdingos jaukios nedidelės erdvės, draugiška bendruomenė, labai aiškus miesto identitetas, specifinės tradicijos ar miesto istorijos.

Pavyzdžiui, gal galėtumėm pagarsėti kaip daugiausia kelio ženklų kvadratiniam metrui turintis senamiestis. Turistus į mažus miestus pritraukia kartais neįtikėtinai keisti dalykai, dažnai mistinio ar meninio pobūdžio. Pas mus šioje srityje - tik pirmieji kuklūs bandymai.

Šiemet savo agentūros veikloje daug kalbėjome apie viešas miesto erdves, domėjomės, kaip jas natūraliai atgaivinti, kaip formuojasi žmonių maršrutai ir erdvės "apgyvendinamos". Štai gyvas šio proceso natūralumo pavyzdys - naujai įrengta erdvė prie kruizinių laivų terminalo ir jachtų uostelio. Atrodo, prabangios krantinės, puikūs saulėlydžiai, marių romantiškas vaizdelis turėtų traukte traukti susikabinusias už rankų poreles, bet erdvę be konkurencijos užvaldė "forsuojantis" jaunimėlis, taip sakant, auto-kultūrinis sluoksnis: alkoholis, žolės dūmas ir meniškai automobilių padangomis išdegintos prabangios dangos plytelės. Čia labai tiktų posakis: "Ir kur žiūri policija?"

Iš esmės tai bene įdomiausia šiandien miesto erdvė, bet tradicijos ten formuojasi ne pačios geriausios.

Ko labiausiai pasigendate mieste?

Jei reiktų išvardinti tris dalykus, ko man labiausiai šiandien trūksta miesto kasdienybėje, tai išskirčiau: kino teatrus (būtent daugiskaita, nes kultūringu save laikančiam tokio dydžio miestui jų reiktų dar mažiausiai 3-4), nors vieno tikro seno parko centrinėje miesto dalyje ir daug mažų, paprastų, jaukių geros kavos vietų - kavinių ir barų.

Mūsų miestas greitai gali pradėti neišvengiamai senėti, nes progresyviam jaunimui čia nedaug yra ką veikti ne tik darbo, bet ir laisvalaikio prasme.

O šiaip, manau, mūsų miestas tikrai turi savo "brendą" ir daug specifinių kultūros žymių, mes kartais būnam per daug kritiški jo atžvilgiu. Kitų miestų gyventojai ir užsieniečiai pastebi daug originalių dalykų. Aišku, tai - ne tirštas nuo turistų tradicinis europietiškas miestas, bet jie irgi tuo savo grožiu tampa perdėm suniveliuoti.

Klaipėdai tik labai trūksta nors keleto tikrai šiuolaikinės raiškos architektūros ir garsėjančių savo veikla kultūros ar meno objektų. Tie kultūros akcentai išskirtų mus iš analogiškų Baltijos jūros uostų.

Ką ir kaip būtų galima pakeisti?

Biudžeto ir Europos pinigais negali realizuoti visų planų, projektų, patenkinti teisėtų miestiečių lūkesčių. Labai pasigendu tikrų mecenatų. Tokių, kokių buvo ir prieškario Lietuvoje, ir daug yra pasaulyje - juk daug šiandien lankomų paveldo objektų, parkų, dvarų, muziejų buvo kažkada statyti privačiomis lėšomis, taip įamžinant mecenatų vardus keliems šimtmečiams į priekį. Gal jų ambicijos buvo didesnės negu šiuolaikinių verslininkų, nes žmogaus prigimtis tai nesikeičia - nuosavybės jausmas pats stipriausias iš instinktų. O mūsų turtuoliai dažniausiai tik imituoja mecenavimą...

Gaila, kad nėra tikros partnerystės tarp privataus ir viešo sektorių, iš tikro net per didelė įtampa, kuri neleidžia suvienyti patirties ir resursų bendram tikslui.

Kokius savo darbus laikote nuveiktais Klaipėdos ir klaipėdiečių labui?

Pirmiausia, mano tiesioginis darbas jau daug metų susijęs su investicijų pritraukimu į Klaipėdą ir jos pristatymu pasauliui. Bet iš tiesų aš manau, kad jei žmogus stengiasi daryti tai, ką jis geriausiai sugeba toje vietoje, kur jis atsidūrė, tai jis ir dirba savo miesto labui.