Michailas Denisenko: "Esame viena komanda"

Gimiau ir augau Lvove, Vakarų Ukrainoje. Tėtis - pusiau baltarusis, pusiau ukrainietis, mama - pusiau lietuvė, pusiau vokietė. Jiedu susipažino Vokietijoje: mama ten gyveno kaip išeivė iš Memelio, o tėtis, karo gydytojas, tarnavo. Tėvui gavus paskyrimą į Lvovą, šeima ten ir įsikūrė. Nuo mažens kalbėjau ukrainiečių, lietuvių, rusų ir lenkų kalbomis. Stropiai lankiau sekmadieninę lietuvių mokyklą, ir kelerius metus iš eilės laimėdavau kelialapį į Lietuvos Vyriausybės remiamas stovyklas išeivių ir tremtinių vaikams Giruliuose, žavėjausi šiuo kraštu.

Kai buvau 14-os, mano tėvas žuvo autoavarijoje. Su mama išvykome į Lietuvą. Iš pradžių gyvenome Vilniuje, čia lankiau lietuvių išeivių ir tremtinių vaikams skirtą mokyklą Lietuvių namus. O 1998-aisiais atsikraustėme į Klaipėdą - šiame krašte gyvena daug mamos giminaičių. Palyginti su gyvenimu Ukrainoje, skyrėsi bemaž viskas, tačiau pokyčiai buvo neskausmingi - mokytojai labai padėjo prisitaikyti, nenuvylė ir klasės draugai, ir jaunimo organizacijos. "Vėtrungės" gimnazijoje atradau ir muziką.

Kas Klaipėdoje tave labiausiai sužavėjo?

Jūros artumas. Lvovas - didžiulis miestas, bet teturi vienintelį upelį, o ir tas atsidūrė po XIX amžiuje pastatytu ištaigingu teatru, apribotas medinio vandentiekio. Tas vandens trūkumas lydėjo visą mano vaikystę. Klaipėda troškulį numalšino su kaupu, - šypsosi.

Kas mieste tau kelia nerimą?

Pirmiausia man rūpi paveldas ir aplinkosauga - šiomis sritimis labai domiuosi. Gal todėl, kad gimiau mieste, kuris nesuniokotas karo ir puikuojasi turtingu architektūros paveldu. Lietuvoje man akį rėžia tai, jog tokios įvairovės nėra, o esamos jos apraiškos nesaugomos. Tarkime, gajus mitas, neva Klaipėdoje per Antrąjį pasaulinį karą buvo suniokota 60 procentų visų pastatų. Tačiau dabar naikinama kur kas daugiau ir greičiau. Keista, kad verslininkai, įsikuriantys istoriniuose pastatuose, tesutvarko fasadą, o viduje skuba įrengti beveidį šiuolaikišką biurą. Tai - ne tik skonio, bet ir pilietinės atsakomybės trūkumas: juk nevalia suardyti viso to, ką pastatė iki tavęs. Gaila Naujosios Uosto gatvės namų, pavyzdžiui, ketinamo nugriauti žalio pastato kitapus policijos komisariato. Manau, namą verta išsaugoti vien todėl, kad jis parodo, koks seniau buvo gatvės plotis. Gaila ir Vitės kvartale bei visoje rezervinėje uosto teritorijoje stovinčių namukų - buvusio darbininkų rajono. Nors šie pastatai, specialistų požiūriu, nėra vertingi, bet argi ne smalsu, kaip anksčiau atrodė Klaipėda, kaip formavosi rajonai ir gatvių tinklas?

Su bendraminčiais trejus metus tvarkote mieste ir jo prieigose esančias senąsias kapinaites.

Beje, bendraminčių jau turime ir Klaipėdos savivaldybės administracijai pavaldžioje įstaigoje - dabartinė Kapinių priežiūros tarnybos vedėja Jolanta Daukšienė rodo susidomėjimą mūsų veikla ir mielai joje dalyvauja. Visas rastas ir sutvarkytas kapinaites ketinama įtraukti į tarnybos sąrašą ir teikti jį miesto Tarybai, kad ši skirtų finansavimą jų priežiūrai. O tvarkydami Žardės piliakalnį, susimąstemė, kad tai būtų ne prastesnė vieta muzikos festivaliui nei Norviliškių pilis.

Dalyvauji ne vienos jaunimo organizacijos veikloje. Kokio stimulo vedamas?

Nejučia tapau jaunimo darbuotoju, - šypteli. - Man atrodo, kad šitaip prisidedu prie pilietiškumo, pagarbos istorinei krašto praeičiai ugdymo. Džiugu dirbti su gerais, motyvuotais vaikais. Tačiau yra ir neorganizuotas, probleminis jaunimas, kurio neturėtume apleisti. Apie tai susimąstau vis dažniau.

Savo veikla aprėpi daugelį sričių, kurios reglamentuojamos ir prižiūrimos valdžios. Ar turi jai priekaištų?

Valdžią turi gerbti, kad ir kokia ji būtų. Mes esame viena komanda - Lietuva. Jeigu neatsakingai burnoji ant valdžios, ypač užsieniečių akivaizdoje, vadinasi, savo komandą išduodi. Žinau, toks mano požiūris ne visada sutampa su kitų nuomone. Bet esu įsitikinęs: jeigu ką kritikuoji - siūlyk variantus, kaip pagerinti situaciją, neturi pasiūlymų - patylėk.