Ko trūksta Klaipėdai?

Mano gimtoji Klaipėda. Ko gero, esi vienas seniausių Lietuvos miestų. Per savo amželį daugel matei. Plėšė tave barbarai žemaičiai, buvo tavo šeimininkas ir rusas, ir švedas. Malonu tikriausiai prisimint tuos laikus, kai buvai Prūsijos karalystės sostine, ar ne? Daug ką sunaikino ir ne kartą siautę gaisrai ir baisusis II pasaulinis. Bet tu išgyvenai ir, išdidžiai iškėlusi galvą, sutinki savo 750-ąjį jubiliejų, senute mano!

Nuoširdžiai žaviuosi savo gimtuoju miestu, kuriame gimiau ir užaugau. Džiaugiuosi kiekvienu nauju ar rekonstruotu pastatu, kiekviena Jūros švente. Klaipėda visad išsiskirdavo iš visų kitų miestų. Visada didžiuodamasis sakau, kad esu klaipėdietis. Bet prieš pradedant švęsti miesto jubiliejų derėtų apsižvalgyti aplink - ką galima padaryti, kad mūsų miestas taptų dar šaunesnis. Padarykime apžvalginę ekskursiją po mano gimtąjį miestą. I Melnaragė pasitinka sovietmečiu "kvepiančiais" prekybiniais kioskais. Sezonui prasidėjus atvežamas gelbėtojų namelis geriausiu atveju primena neturtingo sodininko ūkinį pastatėlį. Ką jau bekalbėti apie gelbėtojų įrangą. II Melnaragės paplūdimyje - šiek tiek geriau: čia gali ir krepšinį pažaisti, ir vandens motociklu paplaukioti, jei kišenėse vėjai nepučia, savo atžaloms leisti vaikų aikštelėje papramogauti. Giruliuose liūdniau, bet vis geriau nei I-oje Melnaragėje. Grįžkime į patį miestą. Kas mus čia pasitinka? Ogi vargšelė vasaros koncertų estrada, pernai rūpestingojo mūsų mero dėka sulaukusi jau mirtinai reikalingo remonto, be kurio nebūtų čia skambėjusios vaikų chorų dainos. Pažvelkim į Poilsio parką. Čia kur kas liūdniau. Tuoj išveš ir mano vaikystės karuseles, nors, tiesą sakant, nekas iš jų ir liko. Duokdie, ateis belgai, bet ar jiems užteks kantrybės laukti, kol Savivaldybės klerkai išmatuos parko ribas, juk jie ne iš meilės uostamiesčiui, o dėl gražaus pinigėlio parką atgaivintų. Gražiais restauruotais ir restauruojamais pastatais mus pasitinka universiteto miestelis. Bet pažvelgus į didžiąją universiteto mietelio teritorijos dalį, kur ir velnias koją gali nusilaužti, vėl liūdna darosi. Guodžia tik tai, kad yra berods jau ir patvirtintas šio miestelio mieste strateginis raidos planas.

Kino teatras "Žemaitija" - puikus pavyzdys, kaip pigių drabužių parduotuvėlę galima paversti miestiečius traukiančiu objektu. Bet, manyčiau, Klaipėdai reikėtų bent dviejų naujų skirtingiems šeimininkams priklausančių kino teatrų, juk "Jūratė ir Kastytis" vos leidžiasi pavadinamas kino teatru, o Žvejų kultūros rūmų kino teatras yra dukterinis "Žemaitijos" produktas. Guodžia žinia, kad buvęs kino teatras "Vaiva" žada atgyti. Šalia konkurencinės kovos su "Žemaitija" neatlaikiusio "Kapitolijaus" stūkso apverktinos išvaizdos fasadu "besididžiuojanti" I.Simonaitytės viešoji biblioteka. Gerai, kad neseniai bent stogo remontui pinigėlių buvo sukrapštyta, bet manau, kad vienas gražiausių miesto pastatų jubiliejaus neturėtų pasitikti tokios būklės. Pasukime truputėlį į šoną. Norėčiau pažvelgti į Klaipėdos autobusų stotį. Bjaurus man tas žodis - "sovietinė", bet būtent tik taip galima apibūdinti Klaipėdos autobusų stotį. Tamsu, niūru, šiukšlina, jokio jaukumo. Sugrįžkime į miesto centrą. M. Mažvydo alėja. Ponui Miežanskui priklausantis namas vaiduoklis skleidžia "puikiausius" aromatus, grasina numesti praeiviui ant galvos savo vėtrungę, o alėjos grindinys prilygsta kokio bažnytkaimio šaligatviui, bet juk čia miesto centras. Norėčiau paminėti ir reprezentacinių pastatų apšvietimo problemą. Maloni išimtis - suremontuotas buvusios karčemos pastatas ir buvusi gubernatūra Liepų gatvėje, bet tai privačių struktūrų pastatai, o apie valstybinių ar priklausančių Savivaldybei architektūrinių paminklų apšvietimą kol kas galima tik pasvajoti. Mėgstu dažnai pasivaikščioti miesto centre, prie Danės. Akį bado tikrai varganai atrodančios jos krantinės. Vienu didžiausių Klipėdos trūkumų įvardinčiau ir nebesibaigiančias kruizinių laivų terminalo statybas. Tuščias ambicijas buvo galima paaukoti dėl bendro tikslo, bet aišku, kad kai savi marškiniai arčiau kūno negu artėjantis jubiliejus ir miesto įvaizdis (manau jau pakankamai atvykusiems kruiziniais laivais turistams ir su draugiškais vizitais atvykusių karo laivų jūreiviams aprodėm KLASCO ir kitų krovos kompanijų teritorijas) terminalo laukti reikės dar ilgai, o kur dar papildomų milijonų paieška, kurių prireiks. Manyčiau, kad nekokius įspūdžius turistams ir ne tik jiems sukelia miesto centre teberiogsantys prekybos kioskai - dar vienas sovietinės eros reliktas. Gerai, kad miesto politikai atsitokėjo ir greitu metu šių estetinės išvaizdos stokojančių statinių bent jau miesto centre neišvysime. Nenorėčiau, kad liktų nepaminėtos ir toliau nuo miesto centro esančios negerovės. Nesuprantu, ar miesto valdžiai akių nebado krūmais apžėlęs tyrlaukis tarp "Šilo" parduotuvės ir Lengvosios atletikos maniežo. Ton pusėn žvelgdamas pasijunti lyg būtum ne trečiam pagal dydį ir antram pagal svarbą Respublikos mieste, o kokiam nors provincijos užkampyje. Šalia stūksantis dar nuo pertvarkos laikų nebaigtas statyti sporto kompleksas taip pat nepuošia miesto. Negaliu nepaminėti ir neracionalių šv. Juozapo bažnyčios statybų pietiniame miesto rajone. Statyboms galo nematyti, o užsimota gana plačiai. Jei būtų paskaičiavusi kiek kainuos tokios bažnyčios šildymas žiemos sezonu, manau, dvasininkija nebūtų ėmusis tokio grandiozinio projekto. Šalia kitas nebaigtas kulto statinys - pravoslavų cerkvė. Statybos prasidėjo sparčiai, tempai buvo stulbinantys, bet tik tol, kol pinigėlių buvo. Dabar stūkso mūrai ir nežinia kada besulauks statybininko rankos. Bendra miegamųjų Klaipėdos rajonų problema - blogos būklės, nuo pat įrengimo neatnaujintos vaikų žaidimų aikštelės, dabartiniam automobilių skaičiui nepritaikytos mašinų stovėjimo aikštelės, žaliųjų plotų stygius.

Baigiant apžvaginę ekskursiją po Klaipėdą, manyčiau, reikia paminėti ir Lėbartus. Sakysit, kur čia problema? Matot, jei aš numiręs nenoriu būti kišamas į žemę ir taip prisidėti prie praplėtimo ir taip jau nemenką teritoriją užimančių kapinių, šiandien aš neturiu jokių alternatyvų. Manyčiau, kad šią kapinių smarkaus plėtimosi problemą galima išspręsti įkūrus krematoriumą.

Norėčiau tarti keletą žodžių ir apie problemas, susijusias su miesto kultūriniu ir sporto gyvenimu. Prabilus apie sportą, į akis krinta jau pradėtas tvarkyti, bet vis dar nepatenkantis į pagrindinio investuotojo nuosavybę "Žalgirio" stadionas. Ne ką geresnė krepšinio klubų "Neptūnas" ir "Žuvėdra" padėtis. Klaipėdai verkiant reikia naujos ir erdvios sporto salės. Kalbant apie kultūrinius renginius tenka pasakyti, kad Klaipėdoje jaučiamas provincijos sindromas. Tik Jūros šventė ir Džiazo festivalis išjudina apsnūdusi miestą. Retkarčiais rusiškos muzikos gerbėjus pralinksmina šiandieninės Rusijos popscenos žvaigždės, bet didesnių pasaulinės muzikos grandų vargu ar sulauksime, nes Klaipėdoje nėra tinkamos koncertų salės, todėl gelbėjamasi Žvejų kultūros rūmais. Yra vilties, kad Klaipėdos kultūrinis gyvenimas suklestės ir mes netapsime, kaip pastaruoju metu dažnai uostamiesčio spaudoje sakoma, prekybos centrų ir degalinių miestu. Baigiant šį straipsnį, norisi palinkėti kiekvienam klaipėdiečiui, kad mes puoštume savo miestą ne tik per jubiliejus, kad kiekvienas būtumėm tikras miesto šeimininkas.

Tegyvuoja mūsų Klaipėda!