Kęstutis Meškys. Miestas vis dar gyvena Alfonso Žalio palikimu

Noriu padėkoti "Vakarų ekspresui" už puikų sumanymą organizuoti savotišką miesto bendruomenės forumą, kuriame, kaip šiame mieste gimęs ir augęs klaipėdietis, neišlaikiau nesudalyvavęs. Tik tokioje atviroje diskusijoje gali gimti idėjos ir sprendimai. 

Klaipėdos dvasia - senamiestis ir kultūrinis gyvenimas - merdi. Pagrindinė to priežastis - visuomeninių miesto erdvių - sąmoningas ar ne - sunykimas ir nebuvimas. Neliko senų visuomeninių erdvių formų. Kultūros namai virto naktiniais ir striptizo klubais, kino teatrai - ištuštėjusiomis parduotuvėmis ar paprasčiausiais griuvėsiais, neliko pigių kavinukių (prisiminkime geriausius "Bohemos" laikus), kur gali po spektaklio ar parodos išgerti kavos puodelį, nebijodamas priekaištingų padavėjų žvilgsnių.

Ypač skausmingas miestui, jo bendruomenei Dramos teatro uždarymas. Teatras visais, net sunkiausiais, laikais buvo vienas svarbiausių miesto kultūrinę bendruomenę telkiančių ir formuojančių veiksnių, miesto kultūrinio savitumo simbolis, jo identiteto ženklas. Klaiku žiūrėti į ištuštėjusią vieną gražiausių Lietuvos miesto aikščių, į pavienius miesto svečius, klaidžiojančius lyg vaiduoklius. O juk miesto aikštės - tai vietos, kur aiškiausiai atsispindi miesto gyvenimas, jo pulsas, jo ritmas, jo energetika. Žinoma, laikai keičiasi, ir senos tokių erdvių formos neatgims, bet ar ne miesto vadovų uždavinys sudaryti sąlygas tokioms neformalioms erdvėms ir forumams rastis?

Kodėl, pavyzdžiui, neatiduoti vienos didžiausių miesto aikščių jaunimui. Jos erdvę paversti riedučių, grafitų ir kitomis jų pomėgių zonomis. Paryžiaus Pompidu centro aikštėje ar Stokholmo pagrindinėje miesto aikštėje toks jaunimo kūrybinis aktyvumas liejasi per kraštus, suteikdamas miestams jaunatviškos energijos ir gyvybės.

Juokinga skaityti spaudoje pranešimus, kad miesto meras tą ar kitą dieną aplankys vieną ar kitą tvarkomą objektą. Teko nemažai bendrauti su buvusiu Neringos meru šviesaus atminimo Stasiu Mikeliu. Matyti, kaip jis valandų valandas praleisdavo savo miesto gatvėse ir įstaigose. O ar ne taip miesto problemas sprendė Alfonsas Žalys? Mano įsitikinimu, Klaipėda iki šiol gyvena šio tikro miesto šeimininko ir patrioto palikimu. Bet ar ne per ilgai? Tad, manau, būtų pravartu ir dabartinei miesto valdžiai išlipti iš limuzinų, ir - ne kartą per savaitę - pasivaikščioti pėsčiomis po miestą.

Sutvarkytas vadinamasis Jono kalnelio rajonas, Koncertų salės ir Skulptūrų parkas, Danės krantinės, tačiau šiose erdvėse šeimininkauja benamiai ar neformalus jaunimas. Tai vietos, kur normaliam miestiečiui po aštuntos vakaro baugu net įžengti. Ypač klaikus vaizdas - "reprezentaciniame" miesto sode prie Danės. Čia iki šiol nerasi nė vieno tualeto, tad ilgai užtrukti čia normaliam miestiečiui rizikinga. Tokie sodai civilizuotuose miestuose yra aptverti ir nakčiai užrakinami. O kur tas žadėtas išpuoselėtas Koncertų salės parkas su dūdų orkestrais, lauko kavinėmis ir šokiais, kuris net "Europiados" metu ir dieną, ir naktį pasitiko užrakinta spyna?

Kas atsitiko su kitais miesto valdžios sprendimais, kurie gal ir buvo pilni gerų ketinimų: atsukti nugara į Danę suoliukai, Mažvydo alėjos granitiniai sarkofagai, kėsinantys į senolių ir būsimų mamų sveikatą, dviračių takai Manto gatvėje, supriešinantys dviratininkus su pėsčiaisiais, o kur dar tūkstančius kainavusios šiukšlių dėžės Tiltų gatvėje, jau kitą savaitę virtusios metalo laužu, tačiau iki šiol "puošiančios" centrinę miesto gatvę. Daugelyje Europos miestų skverų ir parkų teko matyti pavienių miestiečių lėšomis įrengtus suoliukus su vardinėmis lentelėmis. Manau, kad ši idėja prigytų ir tarp mūsų miestiečių, norinčių save tokiu būdu įamžinti Danės krantinėse ir pasitarnauti miestui.

Ką pats padariau? Kalbu iš savo karčios patirties. Dar prieš keletą dešimtmečių bandžiau tuo metu ištuštėjusioje kino teatro erdvėje įkurti daugiafunkcinį kultūros ir verslo centrą, neformalų verslininkų, meno žmonių ir aktyvių miestiečių klubą, kuriame susitiktų idėjos ir pinigai. I. Simonaitytės biblioteka, "Kapitolijus" ir kino teatras "Žemaitija" galėjo suformuoti miesto centre (o ne kažkur pakraštyje) įspūdingą kultūrinę-pramoginę zoną, kultūros pasažą, arba dabar dažnai minimą kultūros fabriką. Koks tos idėjos likimas? Nugalėjo "privatizacija".

Reikia pasidžiaugti, kad mūsų miestiečių, verslininkų dėka atsiranda vis daugiau naujų kultūros, verslo ir vietinio patriotizmo apraiškų. Miestiečiai jau senai įvertino privačia jauno verslininko iniciatyva suformuoti bene vienintelę jaukią ir patrauklią miesto bendruomenės oazę - "Friedricho pasažą". Besiformuojanti Kultūros komunikacijų centro erdvė tampa neformalaus jaunimo traukos vieta. Tuo tarpu "senių" - miesto intelegentijos, dėstytojų, menininkų, aktorių ar šiaip miestiečių ši vieta nepatraukė. Ir ne tik todėl, kad iki jos nukulniuoti "istoriniu" senamiesčio bruku reikia nemažų pastangų. "Parkomatai", pavertę visą senamiestį mirties zona, nepaliko jokios alternatyvos nuskurdintam krizių miesto gyventojui.

Reikėtų susimąstyti ir apie senamiestyje rengiamų projektų lygį, turinį bei jų pristatymą ne visuomet tam tinkančiose erdvėse. Miesto bendruomenė išsiilgusi rimtų kultūros projektų, nebenori formalių paskubom paruoštų renginių, Jūros švenčių, turinčių ryšį su jūra tik dėl išgerto alaus kiekio, formaliai "įsisavintų" objektų, miesto tvarkymo ir senamiesčio atgaivinimo akcijų. Ji nori tikro, nuoširdaus, nuolatinio dialogo su miesto bendruomene, jos iniciatyvų veiksmingo palaikymo.

Kęstutis MEŠKYS, žurnalistas