Andrius Juškevičius. Manekenai senamiesčio dvasios nesukurs

Klaipėdos senamiestyje pasikeitė ištisa gyventojų karta. Anapilin išėjo buvę senamiesčio simboliai Vytautas Kancleris ir Vytautas Šliogeris, daug žmonių, dešimtmečius gyvenusių senamiestyje, išsikraustė gyventi kitur. Dabar senamiesčio butuose dominuoja turtingesni, pasiturintys žmonės, kurie nelabai ir trokšta po savo langais turėti barus ar kavines, jiems norisi tylos ir ramybės. Taigi tyla pasiekta.

Tiesa, naujajai senamiesčio gyventojų kartai reikėtų padėkoti už aplopytus pastatų stogus, naujus langus, aptvarkytas laiptines.

Man nesuprantami senamiesčio verslininkai, kurie skundžiasi apmirusiu gyvenimu. Ne vienerius metus matau, kad jie patys yra be fantazijos, išmonės ir suvokimo ko reikia žmonėms, kad jie patrauktų į senamiestį.

Daug metų Tiltų gatvėje veikė mažas kavos baras "Pupelė", tapusi vos ne legenda tarp daugelio miesto intelektualų, menininkų, kultūros žmonių. Čia galėjai atsigerti vienintelės tokios rūšies kavos, išvirtos ypatingame aparate. Nepriklausomybės metais "Pupelę" greitai privatizavo, dabar tose patalpose prekiaujama moterišku trikotažu. Man tai vienintelė vieta senamiestyje, kurioje liko gyva jūrų keliautojo Gintaro Paulionio dvasia. Čia jis dažnai užeidavo tos nepakartojamos kavos. Viskas išgriauta, kažkam moteriški apatiniai - svarbiau.

Sunaikinta ar sunyko "Bohema", veikusi parodų rūmuose. Iš "Bohemos" uragano metu amžinybėn išėjo unikalus Klaipėdos fotografas Raimondas Urbonas.

"Bon Ton" buvo vienintelė senamiesčio kavinukė, kurioje vasarą galėjai pasėdėti romantiškame kiemelyje su fontanėliu. Čia kiekvieną dieną 11 val. galėjai sutikti Vytautą Šliogerį: su kavos puodeliu, taurele konjako ir paties susisukta cigarete jis buvo neatsiejamas senamiesčio simbolis. Naujas patalpų savininkas pasielgė kaip ir ne vienas kitas - viską sugriovė, sunaikino, čia pradėjo veikti NT agentūra.

Kiti gal prisimintų ir daugiau pavyzdžių, kaip senamiestyje buvo naikinamos jaukios, savo tradicijas turinčios kavinės, barai, parduotuvės. Dažniausiai vietoje jų atsirasdavo vitrinos su negyvais manekenais, kurie nepajėgūs senamiesčiui įpūsti gyvybės. Klasikinis tokios transformacijos pavyzdys - vietoje Turgaus gatvėje veikusios duonos parduotuvės atsiradusios patalpos, visą namą "pakabinusios" ant arkos. Atsiradus tai arkai, prabangi drabužių parduotuvė veikė gal keletą mėnesių, o dabar ar ne dešimtmetį stovi apdulkėjusiais langais. Čia nėra net negyvėlių manekenų, tik kažkokia postmodernistinės architektūros dykuma.

Dar viena ar kelios liemenukų, batų, parfumerijos, galanterijos parduotuvės nieko negelbės, laikas tai įrodė. Gal priešingai - reikia ne prabangos, ne brangenybių, o ko nors paprasto, kasdieniško, prieinamo visiems?

Palyginkime: baisių duobių išmaltoje J. Janonio gatvėje klesti "Bandelių pasaulis", prie Senojo turgaus, Kūlių Vartuose, bandelių parduotuvėje visada tenka pastovėti eilutėje. O šalia, Tiltų gatvėje, miršta nenumiršta tuščia sporto prekių parduotuvė, už jos sienos nuolat keičiasi kitų patalpų nuomininkai. Jau seniai aišku, kad senamiestyje prekyba panašiomis prekėmis mirė negrįžtamai. Ar ši vieta nebūtų patogi kasdieniškai kavinei su bandelėmis, sultiniais, pyragėliais, nebrangiais ir greit paruošiamais patiekalais? O vasarą ant pakylos šalia gatvės - lauko staliukai...

Krizės padariniai tęsis ne vienerius metus. Tai ar verta senamiestyje vėl atidaryti prabangią parduotuvę ir po kurio laiko iš nevilties čiulpti pirštą? Kodėl nesiorientuoti į paprastus, kasdieniškus ir visiems prieinamus dalykus, nes pagrindinė pirkėjų ir klientų masė dabar naudojasi gana patuštėjusiomis piniginėmis.

Verkti senamiesčio verslininkams lengva ir paprasta. Juk patys naikino, griovė ir sunaikino senamiesčio dvasią, buvusias tradicijas. Keista, bet argi jie niekaip nesupranta, kad moteriškų apatinių ar batų dabar ieškoma didžiuosiuose prekybos centruose? Prabangiausi manekenai senamiesčiui dvasios neįpūs. O verslo dvasinis skurdas, mąstymo vienpusiškumas, fantazijos nebuvimas, nenoras persiorientuoti senamiestį taip ir laikys ašarų pakalne nusmurgusiais fasadais.

("Friedrycho" pasažas nepatenka į šios kritikos rėmus. Belieka galvą lenkti verslininko sumanumui, kantrybei, užsispyrimui ir skoniui sukuriant tokį miesto stebuklą).