Loreta Narvilaitė: "Uostamiesčio skambesys - unikalus"

"Vakarų ekspresas" tęsia pokalbių ciklą "Klaipėdos TOP-10", kuriuo siekia išsiaiškinti, kas labiausiai reprezentuoja Klaipėdą šiandien, atrasti, kokios gamtinės, istorinės, kultūrinės vertybės yra čia pat, tačiau neišnaudojamos, pamirštos ar neįprasmintos.

Klaipėdos koncertų salės direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai kompozitorė Loreta Narvilaitė, kalbėdama apie sau artimiausią - muzikos paveldo - sritį, akcentavo, kad jo istorija Lietuvoje bei Klaipėdos krašte palyginti neilga.

"Profesionaliosios muzikos raidą Lietuvoje stebime nuo XX a. pradžios, tuo metu kitų Europos šalių muzikinė istorija skaičiuojama šimtmečiais. Tačiau europinį traukinį vis dėlto sugebėjome pasivyti. Be to, savo situacijoje turėtume ieškoti ne tik minusų, bet ir pliusų. Gyvename dabar ir turime puoselėti tas vertybes, kurios mums aktualiausios, tikėdamiesi, kad ateities kartos jas vertins kaip paveldą", - svarstė pokalbininkė, išskyrusi keletą, jos nuomone, svarbiausių uostamiesčio tapatybės ženklų, turinčių potencialo ir kaip turizmo objektai.

Koncertų salė

"Klaipėdos koncertų salės pastato istorija siekia XIX a. vidurį. 1841-aisiais Klaipėdos šaulių organizacija šiame žemės plote įkūrė šaudyklą, o 1878-aisiais pastatas buvo rekonstruotas. Manoma, kad būtent tuo metu jame buvo įrengta didelė salė su scena, kurioje vyko koncertai. Vasarą renginiai buvo organizuojami ir skverelio orkestrinėje šalimais, būta ir mažesnės salytės miestelėnų pobūviams.

Sovietmečiu čia įkurtų Karininkų namų veikla atitiko laikmečio specifiką, tačiau taip pat buvo susijusi su laisvalaikiu, pramogomis. Manau, galime džiaugtis išsaugoję tokį istorinį objektą, juolab kad jo veikla iki šiol nėra labai nutolusi nuo pradinės paskirties. Malonu girdėti kolegas prilyginant mūsų organizaciją Nacionalinei filharmonijai. Rudenį, naujuoju koncertiniu sezonu, planuojame atidaryti Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus specialistų rengiamą istorinę ekspoziciją, skirtą pastato praeičiai iki 2005 metų - Koncertų salės, kaip savarankiškos koncertinės organizacijos, veiklos pradžios. Ši paroda veiks nuolat.

S. Šimkaus konservatorija

Stasio Šimkaus 1923 m. įkurta Klaipėdos muzikos mokykla, dabartinė konservatorija, man yra vienas žaviausių 1918-1940 m. Lietuvos nepriklausomybės laikotarpio objektų. Beje, šios įstaigos istorija glaudžiai siejasi su Koncertų salės praeitimi - būtent čia S. Šimkaus vadovaujamas simfoninis orkestras 1925 m. gegužę surengė pirmąjį koncertą.

Konservatorija - vienas ryškiausių XX a. Vakarų Lietuvos muzikos paveldo ženklų, juolab kad tuo metu Klaipėdoje dirbo gausus būrys garsių muzikų, kurie vėliau tapo žinomi visoje Lietuvoje: tai minėtasis Stasys Šimkus, Juozas Žilevičius, Jeronimas Kačinskas, Vilhelmas Storosta-Vydūnas, Jadvyga Čiurlionytė, Stasys Vainiūnas. Deja, jie paliko pajūrį ir kaip menininkai pripažinimo sulaukė kitur. Tačiau Klaipėda iki šių dienų išliko visos Lietuvos kūrybine dirva - pavyzdžiui, šalyje nėra nė vieno simfoninio orkestro, kuriame bent pusės pučiamųjų grupės nesudarytų buvę "šimkiečiai".

Geriausia parama įstaigai būtų finansinė - nereikia monumentų, svarbu užtikrinti jos sėkmingą funkcionavimą, sutvarkyti seną pastatą.

Jūrinio miesto garsai

Klaipėdos garsinis fonas Lietuvos mastu yra išskirtinis, ir jo unikalumą galėtume dar labiau akcentuoti. Vienas esminių dalykų - karilionas, kurio atsiradimas mieste susijęs su Alfonso Žalio vadovavimo laikotarpiu. Deja, dėl sunkmečio keletą mėnesių kariliono koncertų skaičių teko sumažinti. O juk labai smagu būtų, jeigu jo skambesys įsiterptų į kasdienį miesto triukšmą net ir šiokiadieniais.

Džiugu, kad karilionas neseniai buvo atnaujintas, tačiau reikėtų pagalvoti ir apie jo tradicijos tęstinumą. Šiuo metu instrumentu groja du karilionininkai, dirbantys daugiau nei du dešimtmečius, tačiau kas juo gros dar po 20 metų, su kuo jie pasidalys savo sukaupta patirtimi? Klaipėdos centre nedaug bažnyčių, tad varpų gausmas miesto garsiniame fone neatlieka svaraus vaidmens. Kita vertus, niekur kitur Lietuvoje neišgirsi laivų sirenų, uosto gaudesio.

Unikali panorama

Pro "K-centro" 20-ojo aukšto restorano langus atsiveria nuostabus vaizdas į uostą ir jūrą. Pasigrožėjus juo vėlgi tenka apgailestauti - vaikščiodami jūrinio miesto gatvėmis vandenį tematome tik pro gamyklų vartus... Vaizdą į marias miestiečiui atveria vienintelis Kruizinių laivų terminalas, tačiau jo teritoriją derėtų sutvarkyti. Pernai vasarą miestą aplankiusi burlaivių regata "The Tall Ships' Races" suteikė progą pasivaikščioti po "Memelio miesto" teritoriją ir atskleidė, koks būtų idealus šios erdvės pritaikymas.

Senamiestis

Jo širdis man, klaipėdietei, yra Teatro aikštė su Taravos Anikės skulptūra, simbolizuojančia saitus su Mažąja Lietuva. Tačiau šiuo metu sužavėti šiais objektais miesto svečius yra vargu ar įmanoma - senamiestyje visiškai nebeliko gyvybės, kuri siejama su klestinčiu smulkiuoju verslu, žmonių sambūrio vietomis.

Manau, nauju Klaipėdos ženklu galėtų tapti ir planuojamas kultūros fabrikas, kurio funkcionavimo schemą galima būtų pritaikyti ne tik buvusiame Tabako fabrike, bet ir kituose industriniuose statiniuose."

Užrašė Valerija LEBEDEVA