Dienraščio puslapiuose - Klaipėdos parko istorija (36)

Tęsinys. Pradžia - rugpjūčio 2 d. numeryje.

Bevaikščiodamas po uostą pastebėjau didelį laivą, kuris turėjo lietuvišką vėliavą ir ant kamino raidę "L". Priėjus arčiau pasirodė, kad tai didžiausias lietuviško laivyno laivas "Kaunas". Mudu su draugu nutarėme kažkokiu būdu patekti į tą laivą, kad apžiūrėtume jo įtaisus. Pamatęs ant denio jūrininką, paklausiau, ar negalima būtų patekti į šį laivą. Malonus lietuvis jūrininkas ne tik leido įeiti, bet ir pats mus vedžiojo po visą laivą, mat, mūsų laimei, buvo kažkoks gana daug valdžios tame laive turintis žmogus. Jaučiama visur didelė švara ir tvarka: kiekvienas daiktas turi savo vietoje būti, tokie daiktai, kuriuos blaško ir daužo audros metu, yra pritvirtinami, kad neišjudėtų supant. Taip mums aiškino vadovas. Labiausiai man patiko mašinų skyrius ir įvairūs mechaniški įtaisai, vairai. Vadovas paaiškino, kaip kelionėje palaikomas ryšys su kapitonu, kaip sutartiniais ženklais valdomas laivas. Dabar jau manau turįs šiokį tokį supratimą, kas tai yra jūros laivas. Kai išėjome iš laivo, buvo jau vakaras. Bijodami pasivėlinti į stovyklą, niekur ilgai netrukome ir parėjome pėsti į Girulius. Po tokios ekskursijos aš labai kietai miegojau visą naktį.

Trečiadienis, birželio 22 d.

Šiandien man nelaiminga diena. Reikia budėti, tad "pražiopsojau" nepalyginamo malonumo kelionę karo laivu į jūrą, kuri buvo jau seniai svajota ir apgalvota dar namie bebūnant... Po pietų įlindau į antrąją palapinę pas savo gimnazijos vyresnįjį, kuris taip pat nelaimingai pateko į šią dieną - reikėjo budėti. Paprašiau, kad pasaugotų mano palapinę, nes aš neiškenčiau tokią gražią dieną joje sėdėti. Pranas sutiko ir aš išdūmiau, žinoma, niekam nieko nesakęs, į pajūrį.

Vaikščiodamas kopose susitikau seną žmogų, kuris man pasirodė labai simpatiško veido. Užkalbinau, susipažinom. Jis pradėjo manęs klausinėti, iš kur atvykau, kaip patinka Klaipėdos krašte. Kalbėjo labai savotišku akcentu. "Liabai" minkštai tardamas "l". Greitai kalbant, tas buvo labai neįprasta ausiai, bet gana savotiška. Tas nepaprastai širdingas žmogus parodė savo valtį, tinklus, pakvietė pas save. Gyrėsi, kad "lietuvininkas" esąs ir vadovaująs Melnragės jaunųjų ūkininkų rateliui. Prašė, kad turėdamas laiko užeičiau pas jį "viešnagėn": turįs, girdi, daug ką man papasakoti. Bendrai labai vaišingas, kaip vėliau patyriau, ir širdingas žmogus, tikras lietuvis.

KOPOS. Keturiomis į didžiausią Nidos kopą.

Mums besikalbant saulė jau leidosi, tad aš skubinausi namo. Beeidamas atgal, pabaidžiau būrelį stirnų. Pajūry žvėreliai labai nebailūs, matyt, jų čia nieks nebaido ir nemedžioja. Beskubėdamas per mišką įėjau į tokią vietą, iš kurios išsikapstyti buvo beveik neįmanoma; laukinių rožių krūmai, jauni šermukšniai, alksniukai ir kitokie medeliai taip buvo suaugę, kad tiesiog negalima buvo pirmyn prasilaužti. Labiausiai kenkė didžiulės dilgėlės, kurios ligi veido siekė.

Mano draugams kelionė į jūrą pavyko labai puikiai, nes laivas buvo tiek stiprus, o jo vadovybė tokia gera, kad beveik visus nuvežė "į Rygą be vizos". Žinoma, čia nei laivas, nei vadovybė niekuo nekalta, visas kaltininkas yra gražioji putojanti jūra, kuri drąsiems "žemės vabalams", drįsusiems jon lįsti, pateikė savo egzaminus. Čia užjaučiant nelaiminguosius galima taip padūmoti:

Štai užpuolė keliauninkus bėdos ir vargai, Sunku galvai, kojos virpa - Ir bendrai, blogai. Kapitone, ką daryti? "Rygą" jau matau... Reik citriną "cielą" ryti, nuo to bus geriau...

Ką gali žinoti, gal ir man būtų tekę tokių neapsakomų malonumų paragauti. Nėra blogo be gero! Man taip kaip lapei, nepasiekusiai vynuogių, tenka tvirtinti, kad neplaukus dar geriau... Draugai giriasi galėję iškęsti tokią baisią audrą jūroje, o aš negavau pamatyti tų įdomiai besišypsančių jūrininkų, kai jie matė tuos narsuolius "silkes šeriant".

Sekmadienis, birželio 26 d.

Aplankiau seną žveją Melnragėje. Pavaišino kava, žuvimis, pasikalbėjom. Pasakojo, kad dabar klaipėdiečiai geriau gyvena, negu "prie kaizerio", tik žvejams dar reikėtų padėti įsigyti geresnius laivus, nes, sako, žuvų daug mažiau besą. Norint jas pagauti, tenka leistis toli į jūrą, o tais primityviais laivukais yra labai pavojinga. Pasigyrė, kad jam su sūnumi neblogai sekasi. Turi motorlaivį, nors nedidelį, bet, girdi, stiprų, tad gali gana toli nuplaukti. Troboje švaru, tvarkinga, kaip pas miesto gyventoją. Turi radiją, telefoną. Priminė, kad rengiamoje į Didžiąją Lietuvą ekskursijoje taip pat dalyvaus: įdomu, girdi, pamatyti, kaip gyvena "didlietuviai". Pabuvau pas tą malonų senuką lig pat nakties. Grįžau atsargiai ir, saugodamasis sargybų, įsmukau į savo palapinę.

Pirmadienis, birželio 27 d.

Šiandien numatoma nuotykingiausia diena per visą stovyklavimo laiką: važiuojame į Nidos kopas, į puikiąją Neringą! Nuotaika visų labai puiki.

Klaipėdoje sėdome į garlaivį ir plaukiame. Mūsų garlaivis turi labai skambų vardą: "Ekspresas". Vis dėlto tas "expresas" ne kažkokį greitį išvysto... Plaukti labai įdomu: marios, stipraus vėjo įsiūbuotos, baltomis, putojančiomis vilnimis trankė mūsų garlaivį. Retkarčiais, atsimušus didesnei bangai į laivo šoną, vanduo tikšdavo per denį, ir mes turėjom nemokamą dušą. Plaukiant praslinko keletas miestelių ir kaimų.

Sustojome Nidoj. Pirmiausia krito į akis storiausias autonominis žandaras, kuris stovėjo aikštėje ir kažką vokiškai su mergina "erzeliavo". Tačiau nebuvo kada dairytis: reikėjo skubiai lipti iš laivo ir rikiuotis miesto aikštėj. Atvažiavus į Nidą, reikia pirmiausia laikyti egzaminus: lipti į aukščiausią ir stačiausią kopą Pabaltijy. Kas tą egzaminą išlaiko, "turi teisę ekskursuoti po Neringą". Taip sakė mūsų stovyklos viršininkas. Tą nėra taip lengva atlikti, nes smulkus smėlis sprūsta iš po kojų ir byra kopos šlaitu žemyn. Užlipę į tą aukštąją kopą, patraukėme per dykus smėlynų plotus, lygiai kaip arabų būrys per Arabijos ar Sirijos dykumą. Ėjome aplankyti Nidos sklandymo mokyklos, kuri randasi beveik pačiame Lietuvos-Vokietijos pasieny. Mūsų viršininkas taip pat žygiavo kartu pilnomis smėlio akimis, nes buvo smarkus vėjas. Smėlis, pakeltas nuo kopų, lėkė per tuos tuščius plotus tokiu smarkumu, kad į veidus kirto tarytum adatomis.

Nidos sklandymo mokykloje apžiūrėjome angarus, sklandytuvus, dirbtuvę, kurioje statomi ir taisomi sklandytuvai. Čia mokomasi sunkaus ir pavojingo sporto - skraidymo. Teko patirti, kad, be vyrų, šioje mokykloje mokosi kelios moterys. Mums viską aiškino vienas iš tos mokyklos lektorių. Paskui atvežė tam tikrą karutį, uždėjo vieną sklandytuvą ir paėmę už virvių keliolika mokinių nuvilko jį į aukštą kopą, apie kilometrą kelio nuo mokyklos. Tada tas lektorius įsėdo ir liepė traukti trosus, o kiti tuo tarpu laikė įsikibę už užpakaly pririštos virvės. Keliolika vyrų įtempė storus guminius trosus. Tuomet lakūnas liepė užpakaly laikantiems paleisti. Jiems paleidus, sklandytuvas, trosų traukiamas, iškilo aukštyn ir, padaręs ratą, nutūpė netoli stovyklos. Atsisveikinę su maloniais šeimininkais, grįžome į Nidą. Sulipus visiems į garlaivį, sustaugė laivo sirena, ir garlaivis išplaukė iš gražiosios Nidos.

Plaukėme atgal, ketindami sustoti Juodkrantėje ir prašmatniame žvejų kaime - vasarvietėje Preiloje. Juodkrantėje stovėjome gana ilgai: apžiūrėjome miestelį, kas norėjo, nusipirko gintarinių daiktelių, nuėjome į pasivaikščiojimų parką. Sugrįžę susirinkome ir užtraukėme skambią lietuvišką sutartinę. Tuoj pilnas uostas prisirinko vasarotojų, kurie, gana nustebinti, klausėsi mūsų dainos. Pabaigus daugelis plojo. Išplaukiant atsisveikino mojuodami rankomis; mojavo net žandaras, stovėjęs uoste. Preiloje sustoję papietavome ir vietinio vadovo vedami keliavome pėsti į priešais esančią Pervalką. Visi šie kaimai stovi prie marių ir verčiasi daugiausia žuvininkyste ir vasarotojų laikymu.

Tautybės atžvilgiu Neringos žvejai gana įvairūs. Daugiausia yra vadinamų kuršių, yra lietuvių, vokiečių. Kalbama lietuviškai, kuršiškai, vokiškai...

Sugrįžti vos spėjome - laivo kaminas jau vertė didelius dūmų dundulius ir tuoj mums įlipus išplaukė. Dainuodami įplaukėme į Klaipėdos Dangės uostą. Uoste buvo nepaprastai daug žmonių, nes garlaivy buvo didelė gegužinė. Išlipę iš laivo greit susirikiavom ir patraukėme į geležinkelio stotį. Privargę, švininėmis galvomis, bet puikia nuotaika ir dėkingi vadovybei pasiekėme savo stovyklą. Dar ilgai girdėjosi kalbant palapinėse, dalijantis įspūdžiais, persvarstant buvusius nuotykius.

Antradienis, birželio 28 d.

Jau štai tuoj teks palikti stovyklą...

Šiandien paskutiniai egzaminai norintiems įgyti bronzinį ženklelį. Viskas eina paskubintu tempu į galą... Po pietų suėję visi draugai į palapinę pasidalinome, apsikeitėme fotografijomis ir jau kiekvienas jautėme, kad ta smagi ir nejučiomis praleista vasaros stovykla liks tik gražus praeities prisiminimas...

Informacija

Visuomeninis judėjimas "Klaipėdieti! Atgaivinki savo miesto parką" prašo atsiliepti žmones, turinčius įdomių prisiminimų ar nuotraukų apie parką, buvusius parko darbuotojus. Kontaktinis asmuo - Jolanta Norkienė (tel. 8 686 85468). Atsiliepusiųjų atsiminimai bus užrašyti, o nuotraukų laukiama el. paštu: [email protected]. Nemokamai nuskenuoti senas parko fotografijas ir išsiųsti galima Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekos interneto skaitykloje. Visos Jūsų nuotraukos bus įrašytos į kompiuterines laikmenas ir padovanotos Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekai, Mažosios Lietuvos istorijos muziejui ir kt. O atsiminimai suguls į knygą apie parką.