Dienraščio puslapiuose - Klaipėdos parko istorija (12)

Mes, vaikai, gyvenantys prie tuometinio Kultūros ir poilsio parko, turėjome patį didžiausią kiemą visoje Klaipėdoje. Tada atrodė, kad yra taip ir tiek. Tik prabėgus metams pradedi suprasti, kokia puiki buvo tavo vaikystė ir paauglystė.

Mūsų rajone dauguma žmonių namus statytis ir juose gyventi pradėjo apie 1953 m. Didžioji dalis buvo šeimos - praktiškai kiekviename name buvo ne po vieną vaiką, gimusį 1954-1962 m. Visi draugaudavo ir kartu švęsdavo įvairias šventes ar tiesiog su visa šeima susirinkdavo parke, organizuodavo smagiausius piknikus. Visi buvome kaip viena šeima. Nuo vaikystės visi visus pažinojome ir leisdavome laiką kartu.

Parkas buvo pilnas įvairiausių sūpynių, lipynių ir panašių atrakcionų. Man labiausiai į atmintį tikrąją to žodžio prasme įsirėžė atrakcionas, vadintas "Drambliu". Užlipdavai "Dramblio" nugara į viršų ir straubliu galėdavai nusileisti žemyn. Kai man buvo berods 3-4 metai, mano vyresnis brolis atsivedė mane į parką ir aš iš karto nulėkiau prie "Dramblio", kurio dar nebuvau mačiusi, nes tai buvo naujas atrakcionas. Jis man tada atrodė didžiulis kaip namas. Puoliau kopti į viršų ir, nežinia kodėl, nusileisti nutariau stovėdama. Tai ir nusileidau - stačia galva žemyn. Gerai viskas, kas gerai baigiasi, bet randas ant kaktos po šiai dienai primena tą puikų ir smagų atrakcioną, kuriuo po to dar daug kartų čiuoždavome ir cypdavome iš laimės.

SŪPUOKLĖS. Su drauge prie sūpuoklių-laivelių.

Kai ūgtelėjome, jau savarankiškai pradėjome bėgioti į parką. Vasaromis iš pat ryto skuosdavome į vadinamąjį vaikų sektorių ir laukdavome ateinant vadovės Virginijos Čepaitės. Ją visi vaikai be galo mylėjo. Galvoju, jog ir ji mus taip pat mylėjo, nes tokio atsidavimo nesuvaidinsi. Ko tik mums nepriorganizuodavo. Vykdavo stalo teniso čempionatai ir piešinių konkursai, keliaudavome prie Danės skardžio Tauralaukyje ir prie Kalotės ežero.

Visi supratome, kad parkas yra mūsų visų ir jį reikia saugoti, tai taip pat jos nuopelnas. Budėdavome vaikų sektoriuje ir labai atsakingai saugodavome, kad tie, kurie neatsargiai elgiasi, nesusižalotų ar nesugadintų atrakcionų. Po budėjimo, kai vaikų sektorius jau užsidarydavo, geriausias prizas būdavo nemokamai apsukti kelis ratus ant "Velnio rato". Juo pakilus į patį viršų per visas pušų viršūnes matydavosi net mūsų namai. Džiaugsmas liedavosi per kraštus.

Tarp vaikų ir suaugusiųjų sektorių buvo sporto sektorius - krepšinio, futbolo ir tinklinio aikštelės, kuriose sportuodavome iki devinto prakaito. Susipykdavome ir vėl susitaikydavome, nes dažnokai kiekvienas žaisdavome pagal savo taisykles, nes tų tikrųjų, ko gero, niekas taip ir nežinojo. Ten buvo ir "miestučių" aikštelė, kurioje vykdavo net respublikinės pirmenybės. Turėjome ir savo Lietuvos TSR čempioną Sigitą Piniką, kuriuo visi labai didžiavomės. Parke buvo ir biliardinė, kur stovėjo berods pora rusiško biliardo stalų, bet ten mūsų niekas neleisdavo, ten buvo suaugusių vyrų teritorija.

AKIMIRKA. Su parko budinčiąja. 1968 m.

Vos prasidėjus šaltukui, vis klausydavomės, ar negroja parke muzika, nes tai reikšdavo, kad jau atsidarė čiuožykla. Netekę kantrybės net skambindavome ir kelis kartus per dieną klausdavome: "Ar jau veikia čiuožykla?" Čia susirinkdavo visas miestas ir žmonių būdavo tiek, kad reikėdavo laukti eilėje, kol galėsi įeiti. Mes, aišku, turėjome šiokių tokių per vasarą užsidirbtų privilegijų, t. y. buvome savi ir pakliūdavome lengviau. Žiemos tada buvo tikros ir čiuožykloje praleisdavome visus vakarus. Būdavo, parleki iš mokyklos, greitai paruoši pamokas ir 17 val. jau stovi prie ledo aikštės.

Vieną vasarą vadovė Virginija man padovanojo riedučius. Tokius tikrus, kur visi keturi ratai yra vienoje linijoje. Čiuožyklos tradicijos persikėlė ir į vasarą. Su drauge Ramute pasidalindamos riedučiais išvažinėjome visus asfaltuotus parko takelius. Per pirmą bandymą pasivažinėti keliai ir alkūnės buvo nutarkuoti ir nudaužyti, nes neturėjome jokių apsaugos priemonių. Išeitį suradome greitai ir jau kitą dieną iš namų buvo išnešti visi šalikai, kuriais buvo apvyniotos alkūnės ir keliai.

ČIUOŽYKLA. Živilė Bartkutė parko čiuožykloje. 1970 m. 1968 m.

Kai tapome panelėmis ir vaikinais, atradome dar vieną puikią pramogą. Vasarą veikdavo šokių aikštelė. Pirmadieniais grodavo plokštelės - neva ne kas. Na, o trečiadieniais "bigbitas" - jėga. Trys gitaros ir mušamieji - ar galėjo 1973 m. būti kas geriau? Be to, ir dainos buvo ne tarybinės, o užsienietiškos.

Parkas tais laikais buvo mylimas ir lankomas visų klaipėdiškių. Ten buvo ką veikti visų amžiaus grupių žmonėms - pradedant vaikais ir baigiant seneliais. Vaikštinėdavo šeimos, draugų grupelės, parko kavinėje valgydavo ledus ir gerdavo limonadą.

Labai smagiai vykdavo Joninių šventės. Į parką susirinkdavo praktiškai visi klaipėdiškiai, nesvarbu, kuriame Klaipėdos rajone gyvendavo. Autobusui sustojus parko stotelėje, iš vieno autobuso išlipdavo tiek žmonių, kiek geriausiu atveju vos sutilptų į tris autobusus. Visi linksmi, su pledukais po pažastimis, pilnais krepšiais maisto ir ne tik. Visas parkas būdavo nuklotas pledukais, ant kurių - vaišių stalai, o aplink - šeimos su draugais linksmai leisdavo laiką. Vykdavo įvairūs žaidimai. Kas bėgdavo įsilindę į maišus, kas kiaušinius šaukštuose per kliūčių ruožus nešdavo ir visokius kitokius žaidimus žaisdavo. Jonams būdavo padarytas laimės šulinys, iš kurio su meškere galėdavo išsitraukti įvairiausių prizų.

Aš esu laiminga, kad turėjau galimybę tiek daug laiko praleisti mūsų parke, kad čia supratau, kas yra tikra draugystė ir atsakomybė už kiekvieną parko plotelį. Džiaugiuosi, kad parkas vėl atsigauna ir visiems, kas prie to prisideda, linkiu kuo didžiausios sėkmės.

Jus kviečia parkas

Koks nuostabus atgimęs mūsų parkas,

Medelių šakos svyra į šalis.

Nauji takeliai bėga į pušyną,

Tik čia atgimsta mus visų širdis.

Ateikite visi - suteiksim jums paguodą,

Kuriuos kamuoja dūmai ir garsai,

Čionai mes galime laisvai alsuoti,

Čia žydi, kvepia mums gėlių žiedai.

Juk mūsų parkas - tai ramybės uostas,

Čia saulė barsto spindulius rytais.

O naktį šypsosi danguj žvaigždelės,

Lakštingala dainuoja paryčiais.

Jūs atsisėskit- žiedlapiai te krenta,

Krūtinėje vėl džiaugsmas jums atgis.

Pailsinkit rankas, sielon įplauks ramybė,

Nes mūsų parkas- Klaipėdos širdis.

Julija Montvydaitė-Samuilienė

Informacija

Visuomeninis judėjimas "Klaipėdieti! Atgaivinki savo miesto parką" prašo atsiliepti žmones, turinčius įdomių prisiminimų ar nuotraukų apie parką. Kontaktinis asmuo - Jolanta Norkienė (tel. 8 686 85468). Atsiliepusiųjų atsiminimai bus užrašyti, o nuotraukų laukiama el. paštu: [email protected]. Nemokamai nuskenuoti senas parko fotografijas ir išsiųsti galima Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekos interneto skaitykloje. Visos Jūsų nuotraukos bus įrašytos į kompiuterines laikmenas ir padovanotos Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekai, Mažosios Lietuvos istorijos muziejui ir kt. O atsiminimai suguls į knygą apie parką.