Tiesa paaiškėjo po 76 metų: kodėl I. Bagramianas prieš 76 metus nesugebėjo užimti Klaipėdos (Mėmelio)?

Bet apie viską iš eilės.

Spalio 5 d. pradėjusios puolimą 1-ojo Pabaltijo fronto armijos sutriuškino kelias jiems kelyje pasitaikiusias divizijas ir spalio 9 d. užėmė Šakius bei Jurbarką. Jų tankai maždaug tuo metu prasiveržė iki Rusnės (upės, Nemuno atšakos) ir piečiau Heydekrugo (Šilutės). Šiame mieste sovietai įsitvirtino geležinkelio stoties ir maisto sandėlių rajone. Su jais kovėsi grafas Rothkirchas, kurio kovotojams pavyko sunaikinti penkis tankus.

Spalio 10-ąją krito Tauragė. Prie Rytų Prūsijos sienos, linijoje ties Smalininkais, ties keliu vedančiu į Tilžę, Piktupėnais ir Katyčiais virė smarkūs mūšiai. Paskubomis surinkus išsibarsčiusius dalinius pavyko sudaryti ištisą placdarmą šiauriau Nemuno ir organizuoti Klaipėdos (Mėmelio) bei Rusnės gynybą.

Fronto nebeliko

Žemaitijoje ir Kurše vientiso fronto nebebuvo. Puolančiosios ir besiginančios armijų daliniai lenktyniavo vieni su kitais dėl galimybės pirmesniems pasiekti Klaipėdą (Mėmelį). Vieni jame tikėjosi rasti saugų prieglobstį ir laivus, evakuosiančius į Rytų Prūsiją. Kiti ruošėsi „išlaisvinti“ vokiečių miestą, kuriame vylėsi rasti daugybę trofėjų. Dalis tankistų grenadierių divizijos „Grossdeutchland“  ir 7-osios tankų divizijos dalinių dar kovėsi Žemaitijoje, o pirmieji raudonųjų 43-osios armijos daliniai jau pasiekė Klaipėdos (Mėmelio) prieigas.

„1944 m. spalio 9-10 d. Atsitraukti! Vyksta tikros lenktynės tarp veržliai judančio rusų tankų armijos smaigalio ir mūsų dalinių, kurie pirmiau pa­sieks Klaipėdos miestą ir uostą! Važiuojame atgal į Karklę. Mums reikia pa­jūrio keliu per Palangą patekti į paskutinę Klaipėdos gynybos liniją iš šiaurinės pusės. Kai naktį riedame pro aerodromą, ten jau sprogdinami kilimo takai! Griaudžia ir blyksi siaubingai“ – dienoraštyje rašė H. Rehfeldas, tankistų grenadierių divizijos “Grossdeutschland“ minosvaidžių būrio vadas.

“Großdeutschland” grenadieriai žygiuoja į Klaipėdą (Mėmelį) 1944 m. spalis.

Abiejų kariuomenių, tiek besitraukiančios, tiek puolančiosios, daliniams kliudė nenutrūkstamu srautu į Rytų Prūsiją traukiančios pabėgėlių kolonos. Jas mini visi vokiečių šaltiniai, o sovietai neužsimena nė vienu žodžiu. Lyg jų nebūtų buvę. Matyt, buvo nemalonu prisiminti, kad nuo „išvaduotojų“ bėgo ištisos tautos. Ne tik Klaipėdos krašto gyventojai, bet ir pabėgėliai iš įvairių Lietuvos regionų. Taip pat belaisviai prancūzai, formaliai buvę sovietų sąjungininkais. Raudonieji „išvaduotojai“ taip pat neužsimena, kad greitkeliai buvo vieni pagrindinių jų taikinių.

„1944 m. spalio 10 d. Siekdami pristabdyti priešo veržimąsi, saugome ke­lią iš Kretingos į Klaipėdą. Tarp mūsų dalinių, besibraunančių į Klaipėdą (ne „Grossdeutschland“!), traukia liūdnos, ilgos pabėgėlių voros. Aukšti veži­mai pilni daiktų ir žmonių, moterys, vaikai ir seniai vadelioja. Drauge su jais prancūzai karo belaisviai, kurie lydi vokiečių ūkininkus ir jiems padeda! Jie taip pat nenori pakliūti į nagus savo sąjungininkams bolševikams! Tuo metu, kai saugome kelią, pabėgėlių vora už mūsų nugarų skuba į Klaipėdą, kur tikisi laivais išvykti į Reichą.“ – rašė H. Rehfeldas.

Šeštąją puolimo dieną 1-ojo Pabaltijo fronto vadas generolas I. Bagramianas pavadino lemiama. 5-osios gvardijos tankų armijos daliniai persikėlė per Miniją ties Kartena, nušlavė vokiečių gynybos liniją ir pajudėjo Kretingos bei Klaipėdos link. Bent jau taip rašė I. Bagramianas, nė žodžiu neužsimindamas apie savo nuostolius, o priešo padidindamas mažiausiai dešimt kartų.

„29-ojo tankų korpuso brigados kartu su 1-uoju gvardijos motociklų pulku sėkmingai judėjo į  Kretingą. Aplink šį miestą fašistai įrengė galingą gynybos mazgą. 29-ojo tankų korpuso vadas generolas K. Malachovas nusprendė nesiveržti į miestą stačia galva. Į šiaurinę miesto dalį jis pasiuntė pulkininko S. Kolesnikovo 32-ąją tankų brigadą, iš pietų – pulkininko leitenanto A. Pokolovo 31-ąją tankų brigadą. Pulkininko I. Polukarovo 25-oji tankų brigada smogė iš fronto. Sėkmingai „iš eigos“ įveikę pelkėtas upes Akmeną ir Danę, Kolesnikovo ir Pokolovo brigados prasiveržė į Kretingoje įsitvirtinusio priešo užnugarį. Tai nulėmė mūšio baigtį: persigandę fašistai  paliko miestą ir bandydami prasiveržti į Palangą buvo sutriuškinti.“

Spalio 10 d. kitame ruože 43-osios armijos 322-asis šaulių pulkas prasiveržė pro vokiečių gynybos liniją, įrengtą palei Miniją ties Ketvergiais-Kalviais, į pietryčius nuo Klaipėdos (Mėmelio).

“Pantera” Klaipėdos (Mėmelio) placdarmo gynyboje.

Paskui prasidėjo miesto šturmas – pajudėjo tankai ir rusų pėstininkai. Atkaklus mūšis, dažnai virsdamas į artimas kautynes vyras prieš vyrą, vyko iki pat sutemų.

Atremiant rusų šturmą labai pagelbėjo laivyno kranto apsaugos baterijos ir zenitiniai Luftvafės pabūklai, galėję šaudyti į sausumos taikinius, esančius net už 21 kilometro.

Dovydas prieš Galijotą

Kol prie jūros besiveržiančius raudonuosius Žemaitijoje bandė stabdyti paskubomis iš Kuršo permestos „Grossdeutschland“, 5-osios ir 7-osios tankų divizijų daliniai, Klaipėdoje (Mėmelyje), kuriame tuo metu buvo įsikūręs 3-osios tankų armijos štabas, tebuvo folksšturmo daliniai.

Spalio 8-9 dienomis į Klaipėdą (Mėmelį) iš Rygos buvo atplukdyti du Rytų fronte užgrūdintos 58-osios pėstininkų divizijos pulkai. Spalio 9 d. popiet laivas „Kanonier“ atgabeno du „Grossdeutschland“ batalionus ir štabą.

Spalio 9 d. E. Rauso vadovaujama 3-oji tankų armija, kurią raudonųjų puolimas nubloškė prie Rytų Prūsijos sienos ties Rusnės upe, vėl buvo priskirta armijų grupei „Centras“. Klaipėdos (Mėmelio)  gynyba buvo patikėta 3-ajai Tankų armijai pavaldžiam XXVIII-ajam armijos korpusui, kuriam vadovavo generolas Hansas Gollnickas.

Vejami sovietų tankų į placdarmą prasiveržė 7-osios tankų divizijos, pancergranedierių divizijos „Grossdeutschland“ daliniai, 502-asis sunkiųjų tankų batalionas ir 551-osios pėstininkų divizijos likučiai. Taip pat placdarme gynėsi 391-oji apsaugos divizija ir penki atskiri apsaugos pulkai.

Mūšiuose apdaužytos divizijos buvo nepilnos, bet kovingos ir patyrusios. Iš viso placdarme gynėsi apie 12500 vyrų. Tiesiogiai kovose dalyvavo apie 5000 karių.

Spalio 12 d. 20 val. prie miesto gynybos prisijungė 2-oji Laivyno grupė, vadovaujama viceadmirolo Augusto Tilės (1893-1981). Sunkiųjų kreiserių „Lutzov“ ir „Prinz Eugen“ 280 mm kalibro pabūklai, taip pat eskadrinių minininkų 16, 25, 36 ir 3-iosios Torpedinių laivų flotilės kanonados pasėjo paniką raudonųjų gretose. Laivai pakartotinai apšaudė rusų pozicijas sekančią dieną, tuo metu vien du kreiseriai iššovė 1318 sviedinių.

Sunkusis kreiseris “Prinz Eugen”.

„Užimti Klaipėdą (Mėmelį) iki 14 valandos“

Per kelias dienas, nuo spalio 5 d. iki 10 d., nuo Šiaulių pasiekę pajūrį sovietai jau iš anksto pūtė pergalės trimitus, nes buvo įsitikinę, kad Klaipėdą (Mėmelį) užims be didesnio vargo. Taip, kaip užėmė Laukuvą, Plungę ir Rietavą. Jų entuziazmas turėjo tam tikro pagrindo, nes iš sovietų pusės Klaipėdą (Mėmelį) puolė 43-oji armija su priskirta inžinierių brigada ir 5-oji gvardijos tankų armija su jai priskirta inžinierių brigada. Iš viso 89024 kariai – net septynis kartus daugiau nei besiginančiųjų.

Puikiai suprasdama savo pranašumą bei beviltišką besiginančiųjų padėti I-ojo Pabaltijo fronto vadovybė tiesiai šviesiai 43-oios armijos Pirmajam šaulių korpusui įsakė iki spalio 10 d. 14 val. užimti Klaipėdą (Mėmelį).

Tačiau jau po karo rašytuose memuaruose generolas A. Beloborodovas kažkodėl „neprisiminė“ to įsakymo, kurį jis gavo iš 1-ojo Pabaltijo fronto vado. Įsakyme, beje, buvo nurodyta net konkreti valanda. „Neprisiminė“ jo ir įsakymą davęs 1-ojo Pabaltijo fronto vadas generolas I. Bagramianas. Bent jau savo memuaruose to neminėjo.

43-osios armijos vadas generolas Afanasijus Beloborodovas.

Matyt, abu karvedžiai patys gavo įsakymą iš kažkur aukščiau, esą nebūtina to prisiminti. Kurgi ne. Kiekvienas jaustų kartėlį, kad turėdamas septyniskart didesnę persvarą nesugebėtum užimti miesto. Greičiausiai, jau L. Brežnevo laikais, kuomet buvo rašomi memuarai, buvo įsakyta, kad 1944 m. spalio dienomis pagrindinis „Mėmelio puolamosios operacijos“ tikslas nebuvo užimti Klaipėdą (Mėmelį), o tik pasiekti jūrą.

Vietoje sąžiningo prisipažinimo, A. Beloborodovas leidosi į literatūrinius išvedžiojimus.

„Spalio 9 d., atmušę daugiau nei dešimt priešų kontratakų ir per parą nužygiavę 8–18 km, 43-osios armijos daliniai pasiekė išorines Mėmelio gynybos pozicijas. Pralaužti jos iš pirmo karto nepavyko. Naktį pergrupavę savo pajėgas pritraukėme sunkiąją artileriją, o spalio 11-osios rytą atnaujinome puolimą. Mūšis vyko sunkiai. Ugnies jūra smogė į mūsų kovinių formuočių centrą. Šaudė priešo fortų ginklai, griaudėjo sunkioji artilerija iš laivų.

I-ojo Pabaltijo fronto armijų prasiveržimas iki Baltijos kranto buvo reikšmingas įvykis, tačiau padėtis prie Mėmelio liko sudėtinga. Mūsų atakos buvo nesėkmingos, priešo artilerijos nuslopinti  nepavyko.

Išoriniame gynybos ruože vyko atkaklūs mūšiai. Mūsų šaulių atakas rėmė artilerija ir „katiušų“ salvės. Priešo pėstininkai, remiami tankų, taip pat kontratakavo, smarkiai šaudė artilerija iš  pakrančių apsaugos baterijų ir jūros.

Armijos artilerijos vadas E. V. Ščeglovas į priešo fortus šaudė sunkiųjų pabūklų ugnimi. Šūviai buvo taiklūs, bet neefektyvūs. Kelių pūdų svorio sviediniai fortams nepadarė jokios pastebimos žalos“.

Iš traukinio – į mūšį

Spalio 10-osios rytą didžiausias priešo spaudimas teko 7-ajai tankų divizijai, išsidėsčiusiai placdarmo viduryje. Vidurdienį priešas nuo kuopos iki bataliono jėgomis surengė keletą atakų į „Grossdeutschland“ ginamą sektorių. Sovietai prasimušė apie 700 metrų palei Klaipėdos – Tilžės kelią, bet vokiečiams kontratakavus ėmė trauktis.

Tomis kritinėmis miestui valandomis į Klaipėdą (Mėmelį) pagaliau buvo atgabenti pirmieji 502-ojo sunkiųjų tankų bataliono „tigrai“. Juos nuvežus nuo geležinkelio platformų leitenantas Berndas Nienstedtas, kuris tuo metu vadovavo pirmajai kuopai, nuvyko į XXVIII-ojo korpuso vadavietę ir paprašė skirti užduotį. Korpuso vadas generolas H. Gollnickas apkabino jį ir tarė: „Ačiū Dievui, kad atvyko pagalba! Važiuokite su savo „tigrais“ Rytų kryptimi ir pagąsdinkite rusų tankus. Ten jūs gausite tikslias instrukcijas.“

Klaipėdą (Mėmelį) gynusios XXVIII korpuso vadas generolas Hansas Gollnickas su tankistais.

Nekreipdamas dėmesio į miestan skubančius pėstininkus, leitenantas B. Nienstedtas išvyko su savo „tigrais“ į rajoną, nutolusį į Rytus nuo Karališkių (dab. – Triušelių gyvenvietė) maždaug kilometrą. Ilgai netrukus pasirodė priešo tankų pulkas. „Tigrai“ atidengė ugnį. Iškart užsiliepsnojo trys, keturi, penki raudonųjų tankai. Pozicijose įsitvirtinę vokiečiai, padrąsinti sėkmės, pašovė dar 5 ar 6 tankus, naudodami 8,8 cm zenitinę patranką. Tam kartui grėsmei  buvo užkirstas kelias.

Panašiai pasižymėjo tos pačios divizijos antrojo būrio vadas italas Alfredas Carpaneto. Jo vadovaujamas tankas ir dar vienas „tigras“, vos nuvažiavę nuo platformų, buvo iškart pasiųsti į frontą, pasitikti artėjančius raudonųjų tankus. „Tigrams“ įsakyta judėti Kuršelių link, šiauriau Karlshofo, ir prisijungti prie ten jau įsitvirtinusio būrio (taip pat Rytinėje placdarmo dalyje – aut. past.). Vienas „tigras“ buvo sunaikintas pakeliui. Antrasis tankas važiuodamas toliau pastebėjo trylikos sovietų T34-85 tankų koloną, judančia flango link. „Tigro“ vadas nedelsė - per kelias minutes iššovus šešis galingus 88 mm šarvamušius sviedinius sunaikinami keturi T34. Likę devyni sovietų tankai skubiai atsitraukė.

Žygdarbį atlikusio „tigro“ vadas - italas Alfredo Carpaneto prieš karą studijavo dailę Vienos akademijoje ir buvo savo srity gerai žinomas dailininkas impresionistas. Į vermachtą įstojo savanoriu 1939 m. Laisvai kalbėjo vokiškai (augo Vienoje, nes jo motina buvo austrė). Už tarnybą Prancūzijos kampanijoje 1940 m. A. Carpaneto buvo apdovanotas pirmosios ir antrosios klasės geležiniais kryžiais. 1943 m. gegužę buvo perkeltas į 502-ajį Sunkiųjų tankų batalioną. „Tigro“ vado pareigas gavo 1944 m. kovą. Jis buvo įgudęs karys ir greitai pradėjo rodyti įspūdingus rezultatus, naikindamas sovietų tankus. Aprašyto mūšio išvakarėse, spalio 3 d., A. Carpaneto buvo apdovanotas I-os klasės Geležiniu kryžiumi. Žuvo A. Carpaneto kovose Semboje 1945 m.

Aprašytasis 502-asis tankų batalionas, turėjęs 13 „tigrų“, buvo dislokuotas dviejose pagrindinėse placdarmo vietose. Per mūšius sunaikino 32 priešų tankus ir daugybę prieštankinių patrankų.

„Mes sužinome, jog miestą reikia žūtbūt išlaikyti kaip placdarmą tarp Reicho ir Kuršo armijos. Pačiame pajūryje pozicijose išsidėsto I batalionas, už jo III batalionas, o toliau į rytus mūsiškis grenadierių pulko II batalionas. Netrukus mes jau pasirengę gintis. Fronto linija driekiasi nuo pajūrio į rytus nuo mūsų per neaukštą kalvų grandinę iki geležinkelio linijos Klaipėda-Kretinga. Tiesiai už tos linijos yra mūsų šaudymo pozicijos prie Kunkių – Grabių – Sodeikių – Jonalių ir Rundgrabių kaimų. Sekykla yra ant tos „kalvų grandinės" maždaug 150-200 metrų nuo mūsų, greta mūsiškės šaulių kuopos vadavietės. Skubiai rengiamos priešakinės ugniavietės, šaulių apkasai bei atsarginės pozicijos už 150 me­trų tam atvejui, jei tektų palikti priešakines pozicijas.“- rašė  H. Rehfeldas.

Aviacija miesto nepasigailėjo

Mūšiai Klaipėdos (Mėmelio) prieigose tęsėsi ir spalio 11, ir 12 dienomis. Tomis dienomis labai nukentėjo ir pats miestas. Rusų aviacija bombas ant miesto ir uosto vertė tonomis. Nuo bombardavimo smarkiai nukentėjo Turgaus aikštė, linų svarstyklės, Turgaus gatvė, rotušė, kiti administraciniai pastatai ir Bomelio Vitė. Gaisrai apšvietė griūvančius namus, virš kurių visą naktį suposi signalinės raketos su parašiutais. Auštant niokojanti ugnis toliau užgriuvo miestą.

Tačiau miestas laikėsi. Gynybai buvo kruopščiai pasiruošta. Toli prieš pozicijas pasislėpę ugnies koreguotojai turėjo radijo ryšį su ugniavietėmis, nes telefono kabeliai buvo nuolat nutraukiami ir vykstant smarkiam apšaudymui jų sutaisyti buvo neįmanoma. Koreguotojai nuolat stebėjo vietovę, nors dūmai trukdė matomumui. Pabūklai buvo paslėpti, artileristai pasiruošę, šaudmenys po ranka. Vos tik pajudėdavo tankų palaikomi pėstininkai puolančiuosius užgriūdavo koncentruota artilerijos, kranto apsaugos baterijų ir priešlėktuvinės gynybos pabūklų ugnis. Rusams įsiveržus į gynėjų pozicijas iškart prieš juos išdygdavo kontratakuojantys daliniai, kurie išsyk atkovodavo prarastas pozicijas.

Klaipėdos (Mėmelio) gynėjai.

Dideliam gynėjų džiaugsmui į sausumos dalinių mūšį sėkmingai įsijungus sunkiesiems kreiseriams  „Lutzow“ (buvusi „Germanija“) ir „Prinz Eugen“, keliems eskadriniams minininkams bei mažesniems minininkams jų galingų salvių pasekmės buvo juntamos iškart. Laivyno pabūklų  naikinantis poveikis gniuždančiai veikė rusų moralę, sykiu suteikė ramybės ir pasitikėjimo vokiečių kariams.

1-ojo Pabaltijo fronto aviacija mėgino neutralizuoti didžiulių nuostolių jiems pridariusių laivų grupę, tačiau be rezultatų. Lauko artilerija prieš taikinius jūroje taip pat buvo bejėgė.

Mūšyje dėl Mėmelio dalyvavo ir įžymusis lakūnas „rusų tankų siaubas“ pulkininkas leitenantas Hansas Ulrichas Rudelis su savo „Štuka“ (pikiruojamuoju bombonešiu Ju-87G). Į jo „Štuką“ buvo įmontuotos dvi 3,7 cm kalibro zenitinės patrankos, kurių sviediniai pramušdavo silpniau apsaugotas tankų vietas. Tuo laiku Rytų fronte jis jau buvo sunaikinęs apie 400 priešo tankų. Vien H. Rudelio pasirodymas miesto gynėjams suteikė didelę moralinę paramą. Asas ir šiuose mūšiuose pamušė keletą tankų. „Štukos“ pilotas buvo vienintelis Riterio kryžiaus ordino kavalierius, turėjęs pilną apdovanojimo rinkinį – Ąžuolo lapus, Kalavijus ir briliantus.

Nepaisant gynėjų pastangų buvo prarasta Kopūstų (Clauspußen) geležinkelio stotis, taip pat Jogučiai (Jagutten). Smarkiai sugriautas Eketės kaimas (Eckitten). Krito Radailiai (Radeilen), taip pat Vėveriškiai (Wewerischken). Visgi paskutinės vietos griuvėsiai dar ilgai tarnavo, kaip gynėjų pozicija. Karoliškės (Korallischken) liko fronto linijoje, ėjo iš rankų į rankas ir per artimiausiu mėnesius buvo visiškai nušluotos. Leliai (Löllen) degė ištisomis dienomis. Paugų (Paugen) dvaras buvo prarastas septynis kartus ir puolimu vėl paimtas, kad galų gale vėl būtų prarastas. Jo griuvėsiuose raudonieji rengdavo atakas.

„Iki Klausmylių (Clausmühlen) prasiveržęs priešas po kontratakos palieka tik liepsnojančius griuvėsius. Jakų (Jacken) kaimą ištiko fronto kaimo lemtis ir jis tapo griuvėsių krūva. Aukštumoje tarp Klausmylių (Clausmühlen) ir Jakų (Jacken) buvęs Mėmelio siųstuvas buvo atskiras gynybinis įtvirtinimą, bet beveik visiškai sugriuvo. Miceikių (Misseicken) dvaras ir vietovė (dab. – sodai netoli Kiškėnų) panaši į siaubo paveikslą. Sunkieji pabūklai namus, mišką ir laukus suspro“Grossdeutschland“ino. Cenkūnai (Zenkuhnen) liko priešo rankose, taip pat sugriauti Budelkiemis (Buddelkehmen) ir Žardupiai (Schompeten). Dar keletą dienų virš miesto rūko tiršti gaisro dūmai. Tarp jų išsiskyrė, kadangi baltai dažyti, mažiau nukentėję dvarai Luizės (Luisenhof), Kalotės (Kollate), Purmalių (Purmallen), Tauralaukio (Tauerlauken), Martinshof (dab. tai Sendvario g. Triušeliuose), Bachmanno, Klemiškės (Klemmenhof) ir daugelis kitų. Juos kiekvieną dieną „pasveikindvo“ artilerija, bet stovėdavo tie tvirti statiniai, mesdami iššūkį vietovei.“- rašė  pulkininkas Werneris Ebelingas, miestą gynusios 58-osios divizijos vieno iš dalinių vadas.

Kiekvieną atokvėpio minutę gynėjai išnaudodavo sugriautoms priedangoms atstatyti, arba dar labiau jas stiprinti – gilinti apkasus, didinti šaudymui skirtas ambrazūras. Kiekvienas mostelėjimas kastuvu mažino gyvosios jėgos nuostolių tikimybę.

Visi daliniai tvarkė pozicijas jų ruožuose, taip pat transportą, ginklus, tempdavo šaudmenis pabūklams.

Klaipėdos (Mėmelio) placdarmas tebuvo 17 kilometrų ilgio. Plačiausioje jo vietoje buvusios gynėjų pozicijos nuo Kuršių marių buvo nutolusios ne daugiau nei 11 kilometrų. Fronto linija ėjo 1000 metrų piečiau Karaliaus Vilhelmo kanalo žiočių (Stariškės kaimas jau buvo rusų rankose) – Laistus – Budelkiemį – Cenkūnus (Zenkuhen) – Micaičius (Misseiken) – Neufels outer works – Baugštininkus (Baugskorallen) – Karališkes (Korallischken) – Radailius – Paupius (Paupeln) –  šiaurės vakaruose baigėsi prie jūros ties Karkle.

Rusai kelis kartus gynėjams siūlė pasiduoti, tačiau vis sulaukdavo neigiamo atsakymo. Raudonieji nesitikėjo tokios atkaklaus pasipriešinimo, todėl per pirmąjį šturmą neužėmę miesto labai nusiminė. Jiems teko vieną dieną skirti atokvėpiui ir kruopščiam jėgų pergrupavimui. Atokvėpiu sąžiningai pasinaudojo ir miesto gynėjai.

Spalio 14 d. prasidėjo naujas šturmas, kuris šįsyk prasidėjo naktiniu bombonešių antskrydžiu. Lygiai 6 valandą ryto prasidėjo artilerijos parengimas, per kurį buvo iššauta dar daugiau sviedinių. Uraganinė ugnis nesiliovė, tik stiprėjo. Tankai ir savaeigiai pabūklai į puolimą pajudėjo tik po dviejų valandų.

„Paryčiui –  6.00 val. apšaudomos Mėmelio apylinkės. Į kautynes metama sunkaus kalibro artilerija ir tuoj pat po to daugiau nei valandą trunkanti artilerijos ir „Stalino vargonų“ uraganinė ugnis ant mūsų gynybos linijos (HKL) pradeda lauktą didįjį puolimą. 8.00 val. priešininkas pradeda svarbiausią puolimą kairiajame („Grossdeutchland“ – aut past.) divizijos ruože gausiai įvedant tankus, savaeigius šturmo pabūklus ir kovinius lėktuvus. Antpuolio metu dešinėje prieš mūsų gynybos liniją, lieka gulėti priešų kariai, arba jau išeities pozicijoje savo nuosavos artilerijos sunaikinti. Pavyksta priešininkui prie Aukštumos 31 Mindeiken ir išilgai Klausmylių (Klausmühlen), nepaisant įnirtingo pasipriešinimo, pasiekti gilesnius prasiveržimus. Tik po šarvuotų rezervų įvedimo galima atgauti Klausmylius ir Jakus, vėl užvaldyti toliau į pietus ankstesniąją gynybos liniją“ („Tankistų grenadierių divizijos „Grossdeutschland“ kova Šiaurės Lietuvoje ir Memelyje“. Signatūra: NARA, T-315, Roll 2290, fr. 000534)

Tuomet prabilo gynėjų ginklai: artilerija, sunkieji pėstininkų pabūklai, tankai ir šturmo pabūklai, kranto ir zenitinė artilerija smogė visa jėga. Šiuokart karšta tapo puolantiesiems. Nors šaudmenų turėta į valias, tačiau prabilus karo laivų pabūklams pėstininkai su palengvėjimu ir dėkingumu atsidusdavo. Nes tos greitai viena po kitos griaudėjančios salvės suteikdavo ne tik ugnies persvarą, bet ir didelę moralinę paramą.

Rusams keliose vietose pavyko prasiveržti. Tačiau staigiomis kontratakomis pozicijos būdavo atstatomos. Tik šiaurinėje dalyje gynybos linija šiek tiek pasislinko miesto link. Gynėjų artilerijai iššovus 9600 sviedinių lauke liko 66 pamušti tankai. Dar 150 tankų buvo pamušta per pirmąsias tris dienas. Po spalio 14-osios rusų puolimo įkarštis kuriam laikui buvo nuslopintas.

Spalio 14 d. įrašas iš tankistų grenadierių divizijos „Grossdeutschland“ karo veiksmų žurnalo:

„Iš viso sunaikinti (nuo spalio 9 iki spalio 14 d.) 66 priešų tankai, savo divizijos junginiai neteko tik 36, kurie buvo pamušti arba sunaikinti artimojoje kovoje. Artilerija registruoja didžiausią iki šiol  amunicijos įvedimą į kautynes, svariausius priešininko nuostolius, juos taip pat lyginant ir su savo dideliais nuostoliais. Liepsnoja ištisi Mėmelio miesto rajonai. Tačiau gynybos linija –  mūsų rankose. Pasibaigė pirmoji didžioji kova. Mėmelio placdarmas atlaikė pirmą galingą išbandymą.“

Spalio 15 d. „Grossdeutschland“ tankistai grenadieriai sunaikino dar 3 sovietų tankus. Iš viso nuo spalio 5 d., kai prasidėjo puolamoji 1-ojo Pabaltijo fronto operacija, iki spalio 15 d. vien šios divizijos daliniai  sunaikino 111 sovietų tankų, 14 savaeigių  pabūklų ir 26 prieštankines patrankas.

„Grossdeutschland“ divizijos tankų naikintojas.

Pauzė prieš paskutinį puolimą

Paskui kelias dienas rusai nepuolė. Tuo metu Mėmelio gynėjai vėl puolė stiprinti gynybines pozicijas, įrenginėjo antrąją gynybos liniją ir laikinus ugnies taškus, pildė rezervus, kaupė šaudmenų ir medikamentų atsargas, remontavo tankus ir šturmo pabūklus.

Siekiant gauti kuo daugiau duomenų apie priešą, jo ketinimus ir sudėtį į rusų pusę buvo siunčiamos žvalgybinės grupės, kurios grobdavo belaisvius.

Iš esmės prasidėjo įprastas pozicinis karas. Spalio 23 d. rusai dar kartelį šturmavo Klaipėdą (Mėmelį). Jiems vėl pavyko prasiveržti, tačiau ir vėl įnirtingomis kontratakomis pozicijas pavyko susigrąžinti.

Kreiseriai „Lutzow“ ir „Prinz Eugen“ pakeitė pozicijas, tačiau vėl sėkmingai dalyvavo mūšyje. Bendromis pastangomis rusus pavyko atblokšti.

Gynybos sėkmę lėmė tai, kad „Grossdeutschland“, 58 pėstininkų ir 7 tankų divizijos galėjo kovėsi iš visų jėgų, pakrančių apsaugos ir zenitinė artilerija, kuriai vadovavo kapitonas leitenantas Sperlichas, taip pat „Luftvafės“ artileristai tiesiog varžėsi tarpusavy demonstruodami pavyzdinę drąsą ir pasirengimą.

Priešlėktuvinis pabūklas “Flak40m”, sėkmingai naikinęs ir taikinius sausumoje.

Įsitikinę, kad Klaipėdos (Mėmelio) įgula puikiai įsitvirtino pozicijose, sovietų kariuomenės vadovybė sustabdė puolamąsias operacijas ir pradėjo placdarmo blokadą. Klaipėdą (Mėmelį) apsupę sovietų daliniai buvo perduoti 1-ojo Pabaltijo fronto 4-ajai smogiamajai armijai. Dėl politinių priežasčių arčiau miesto buvo perkelta 16-oji Lietuvos šaulių divizija.

Savo memuaruose I. Bagramianas apie raudonųjų nesėkme pasibaigusią operaciją neužsimena nė vienu žodžiu. Kelis žodžius tam skiria tik A. Beloborodovas, kuris apibendrindamas mūšio rezultatus be didelio patoso rašė, kad be jokios abejonės Mėmelio operacijos metu buvo pasiekta didelė operatyvinė pergalė, tačiau… Galutinis rezultatas vis tik nebuvo pasiektas – Klaipėda (Mėmelis) nebuvo užimtas.

„Kai tik armija užėmė gynybines pozicijas, su korpuso, divizijų ir pulkų vadais, su politiniais darbuotojais ir štabo karininkais išanalizavome. Kodėl taip greitai sėkmingai puolusi 43-oji armija  Mėmelio vis tik neužėmė?

Mano manymu, pagrindinė priežastis buvo ta, kad priartėję prie Mėmelio, mes nesutelkėme visų jėgų galutiniam smūgiui. Didelė puolimo sparta, kuri kai kuriomis dienomis atrėdė panaši į lenktynes, mus taip užvaldė, kad armija išblaškė savo jėgas dideliame fronte. Kiekvienas junginys stengėsi pirmas pasiekti jūrą. 92-asis korpusas veržėsi prie jūros šiauriau miesto, didelė dalis 19-ojo korpuso pajėgų, taip pat mūsų armijai skirti tankai – pietuose. O štabas laiku nesukoncentravo puolančiųjų dalinių reikiama kryptimi. Todėl Mėmelio įtvirtinimams teko tik trečdalio mūsų  pajėgų smūgis.

Savo ataskaitoje padariau išvadą: „Praėjome 134 kilometrus, vidutiniškai po 26 kilometrus per dieną. Jei dar būtume užėmę Klaipėdą (Mėmelį), operaciją galėtume vadinti klasikine … “

Kaip sakoma, kas būtų, jeigu būtų…

Sovietų I-ojo Pabaltijo fronto žvalgybos ataskaitos duomenimis, per pirmąją 1944 m. spalio dekadą buvo nukauta 23 370 vokiečių kareivių ir karininkų, sunaikinti 223 tankai, 42 savaeigiai pabūklai, užgrobti 75 veikiantys tankai, sunaikinta beveik 1000 patrankų ir minosvaidžių.

Tačiau 3-osios tankų armijos, kuriai buvo pavaldūs Klaipėdos (Mėmelį) gynę padaliniai, ataskaitoje figūruoja visiškai kitokie skaičiai, kurie net iš tolo nepanašūs į sovietų. 3-osios armijos ataskaitos duomenimis, labiausiai nukraujavo 548-oji grenadierių divizija, kurios 245 kariai žuvo, 985 buvo sužeisti, 1718 dingo be žinios, bei 551 folksgrenadierių divizija, netekusi 250 karių (žuvę), 1000 sužeistų ir 2500 dingusių be žinios.

Iš viso spalį 3-oji tankų armijos daliniuose žuvo 1960 karių, 8997 buvo sužeisti, 7119 dingo be žinios (nuostolių iš viso: 18076).

Tačiau apie savuosius nuostolius generolas I. Bagramianas nutyli. O jie išties skaudūs. 1944 m. spalio mėnesį 1-ojo Pabaltijos fronto nuostoliai siekė 92414 karius (20429 žuvę, 59354 sužeisti, 2570 dingę be žinios, 9405 – susirgę, 650- nekariniai nuostoliai).

Vien 5-oji gvardijos tankų armija nuo spalio 5 iki spalio 12 d. neteko 129 tankų, iš kurių 5 lendliziniai “Šermanai”, ir savaeigių pabūklų.

Nusistovėjus sąlyginei ramybei ties Klaipėdos (Mėmelio) placdarmu, spalio pabaigoje 7-oji tankų divizija jūros keliu buvo išplukdyta į Rytų Prūsiją. Ten pat buvo permesta ir tankistų grenadierių divizija „Grossdeutschland“, kurią pakeitė atnaujinta 95-oji pėstininkų divizija.

28-ojo armijos korpuso sudėty Mėmelyje liko 58-oji ir 95-oji pėstininkų divizijos ir dvi folksšturmo kuopos. Kuršių nerijoje buvo 607-osios specialiosios paskirties divizijos, kuri buvo atsakinga už nerijos apsaugą, štabas.

Savo ruožtu ir rusai šiame fronto ruože palaipsniui mažino savo pajėgas. Kol prieš 28 korpusą liko tik trys pėstininkų divizijos.

Projektas “Mėmelio (Klaipėdos) šturmas 1944-1945 m.: sovietinių mitų, prasilenkiančių su istorine tiesa, triuškinimas” iš dalies finansuojamas Klaipėdos miesto savivaldybės biudžeto lėšomis.

Daugiau straipsnių apie Mėmelio šturmą galima rasti portale klzinios.lt