Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (XXXVI)

"Mano tėvas buvo, na, ne visiškas bedievis. Sakyčiau - laisvamanis. O dar jo pareigos... Švęsdamas Kalėdas, jis būtų patyręs nemalonumų, o gal ir represijų", - sakė Pragiedrulis. Tad jo mama ypatingų pastangų ruoštis Kalėdoms nedėdavo. Nes žinodavo: Kalėdoms eis pas Grinkevičius.

Giedrutis Kalėdų labai laukdavo dėl kelių priežasčių: Grinkevičių eglutės, padabintos saldainiais, obuoliais, tokiu deficitu, kaip mandarinai, kuriuos, o laime, padeklamavęs eilėraštį ar padainavęs galėjo nusikirpti; antroji priežastis buvo Grinkevičienės kulinariniai sugebėjimai. Jis ir dabar apsilaižo prisiminęs tėvų draugės Uršulės keptus karbonadus (firminis šeimos patiekalas), pyragaičius, tortus, želė dubenėlius. Ir ypač baltąsias mišraines.

Grinkevičienei visa tai daryti, atrodo, buvo vienas malonumas. Jai patikdavo, kai šeima ir šeimos draugai jos kulinariją ir konditeriją šveisdavo. Ji švytėdavo, girdėdama komplimentus: "Tokių karbonadų dar niekur nesu valgęs." Ir šiandien, pats būdamas neblogu kulinaru, Giedrius sako savo sugebėjimais taip ir nepranokstąs vaikystės "maitintojos" Grinkevičienės.

Auklėti malda

Pragiedrulis prisimena, kad Grinkevičių šeimoje nuolatinis palydovas buvusi malda. Namuose kabėdavo šventųjų paveikslai. Kai Klaipėdoje buvo pradėta statyti Marijos Taikos Karalienės bažnyčia, tylus, kuklus Dailės kombinato direktorius Jonas Grinkevičius buvo nesiviešinantis jos statybos rėmėjas. Kai kartais Giedrutis likdavo šioje šeimoje nakvoti, jį stebindavo, kad Gražina ir Rimantas (kas galėtų pagalvoti, kai matydavome mokykloje skraidančius vėju...) prieš atsiguldami miegoti melsdavosi. Taip jie buvo auklėti.

Kūčių Grinkevičių namuose Klaipėdoje Pragiedrulis nepamena. "Matyt, kaip ir dera, prie Kūčių stalo sėsdavo tik Grinkevičių šeima", - sakė jis.

Na, o vienas Kalėdas paauglys Pragiedrulis įsiminė ypač: paslapčia įsimylėta Gražina jį mokė šokti čarlstoną. Tai jam buvo laimės viršūnė. Pas Grinkevičius buvo toks dabar tik filmuose regimas gramofonas su "triūba". Pagal iš jos sklindančią melodiją porelė ir strapaliojo.

4-osios vidurinės mokyklos garbei reikia pasakyti - pedagogai labai rūpindavosi, kad moksleiviai mokėtų šokti valsą, polką, netgi krakoviaką. Tuomet juk pramoginių šokių būrelių dar nebūdavo. Tačiau 4-ojoje, net nežinia, kieno dėka, labai greitai įsisukdavo pačių naujausių šokių mados: visi buvome mokomi ča ča, lipsio, vėliau - letkaenkos. Ir mokyklos šokiuose po tarsi privalomo "Amūro bangų" valso nekantriai laukdavome, kada "diskžokėjas" (tuomet tokio žodžio nežinojome) uždės plokštelę "Mamajokero" ir, o laime, tvistą bet kokiu jo muzikiniu pavidalu. Tiesa, visi tvistai ir čarlstonai buvo griežtai "dozuojami" - juk pagal tuometinę ideologiją tai buvo supuvusių, suplėkusių Vakarų išmonė. Bet šokių mokytojus į "šulę" vis dėlto kviesdavo. Ačiū tiems mūsų pedagogams...

Tvirta draugystė

Giedručio tėvas Alfonsas Velička, nors ir ne komunistas, buvo įpareigotas "tverti" pirmąją žvejų artelę Melnragėje. Tuo metu šis žvejų susibūrimas buvo pakankamai galinga organizacija, ir joje dirbantieji bemat buvo aprūpinami būstu. Ir ne bet kokiu - individualiais namais čia pat, Melnragėje. Ir šiandien dar visai neblogos būklės pirmoje eilėje nuo kopų jie tebestūkso.

Taigi, A. Velička buvo nemažas viršininkas. Jo "rangą" liudijo ir tarnybinė "Pobeda" su vairuotoju. Tuomet niekas nei tarnybinio benzino, nei nuriedėtų kilometrų neskaičiuodavo. Niekas nekeldavo triukšmo ir tuomet, kai "Pobeda" sekmadieniais (šeštadienis būdavo darbo diena) su Veličkų šeimyna riedėdavo Palangos link.

Pas ką? Ogi pas Grinkevičius. Jie važiuodavo į Palangos Tiškevičiaus rūmus, kurie buvo Dailės kombinato dalis.

Kartą tokios viešnagės Tiškevičių rūmuose metu, Grinkevičiai ir Veličkos, suguldę vaikus į lovas, susiruošė "baliavoti" į liūdno atminimo (sudegė) "Jūros" restoraną. Pragiedrulis teigė, kad naktį nubudęs pajuto kažkokį nerimą, nes tėvai dar nebuvo grįžę. Nebuvo jų ir ryte.

Ketveriais metais vyresnė Gražina darželinukui bandė kažką aiškinti ir guosti, tačiau berniukas nieko taip ir nesuvokęs, bet aprimęs, kažkieno buvo nubildintas į vaikų darželį (čia dabar P. Domšaičio paveikslų galerija). Auklėtoja vaiką pasitiko itin dėmesingai. Pirmiausiai įteikė pomidorą (anų laikų gardybė iš darželio šiltnamio), o paskui atsargiai pradėjo aiškinti, kad tėvelis ligoninėje.

Ir netrukus jis bus vedamas jo aplankyti. Tuomet respublikine vadintoje Raudonojo Kryžiaus ligoninėje vienoje palatoje gulėjo visi trys: Grinkevičienė, jos vyras ir Giedručio tėvas. Pasirodo, grįžtančias iš "Jūros" restorano bičiulių poras antrą valandą nakties užpuolė du Klaipėdos jūreivystės mokyklos kursantai.

Jie su negaląstais nešiojamais prie jūreiviškos uniformos durklais smogė Grinkevičiui į nugarą, ir, pargriovę ant žemės Veličką, bandė perrėžti gerklę. A. Velička, nors ir pargriautas, tvirtai įsikibo į užpuoliko rankas. Gerklės perpjauti nepavyko, tačiau kaklą vis dėlto supjaustė, sužalojo veidą ir krūtinės sritį.

"Tie randai liko visam gyvenimui", - sakė Pragiedrulis. Sužaloti buvo ir Grinkevičiai.

Beje, pasak ligoninės vyr. gydytojo Zigmo Juškevičiaus našlės Janinos, tas įvykis buvo sukrėtęs pusę Klaipėdos - minėtieji jaunuoliai su durklais tą naktį buvo sužaloję ir apiplėšę daugiau žmonių.

Taigi tas nelemtas įvykis dvi klaipėdiečių šeimas dar labiau suartino. Bičiulystė tęsėsi ir tuomet, kai Grinkevičiai jau buvo išvykę gyventi į Kauną.

Kitoje "Akvarelių" dalyje

Kita "Akvarelių" publikacija pasirodys Naujųjų metų išvakarėse. Pasidairysime Liepų g. 22-ajame name, kuriame pokariu gyveno Guzauskų šeima (sūnus, dabar gerai pažįstamas daugeliui klaipėdiečių renginių organizatorius Algirdas Guzauskas neseniai atšventė 60-metį). Kaip Naujuosius švęsdavo pokariu, ką per šią šventę darydavo Ispanijos pilietinio karo dalyvis Andrius Jasaitis, į Klaipėdą parsivežęs žmoną prancūzaitę? Net širdis sąla, kokie faktai išlenda, renkant medžiagą "Akvarelėms"...

Gražina Grinkevičiūtė buvo savotiška "mažio" Giedručio globėja

Visas dviejų šeimų laisvalaikis buvo leidžiamas kartu: (iš kairės) Teodora Veličkienė, Uršulė Grinkevičienė Alfonso Veličkos glėbyje. Jono Grinkevičiaus nuotraukų neišlikę, nes jis buvo pagrindinis šeimų kronikų fotografas

Trijų draugų (iš kairės) Giedručio, Gražinos ir Rimanto vasaros lėkdavo Tiškevičių rūmų parke. Ši nuotrauka daryta prieš tragišką įvykį, kai galėjo žūti vaikų tėvai